Dokumentinis kinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmieji dokumentiniai filmai Lietuvoje buvo pademonstruoti [[Vilnius|Vilniuje]] 1897 m. Dokumentinės kronikos apie Lietuvą prieš [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]] yra nufilmavę [[JAV|JAV]] lietuviai. 1921 m. kino kronika pradėta kurti ir filmuoti ir Lietuvoje, o reguliariai rodyta kino teatruose nuo 1932 m. Ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė ir pirmieji lietuviški dokumentiniai filmai. Jų autoriai - [[Petras Babickas|P. Babickas]], [[A. Žibas]], [[Stasys Vainalavičius]] ir kt. Dalis kino kronikos ir dokumentinių filmų yra JAV, dalis saugoma Lietuvoje, [[Valstybiniame vaizdo ir garso archyve]].

6-ojo dešimtmečio pabaigoje politizuojama mažiau, daugiau dėmesio skiriama faktų analizei, tikrovės poetizacijai, herojų psichologijai. Keičiasi teksto oficialumas, greta jo atsiranda vidinis veikėjų monologas, autorinis pasakojimas. [[Dramaturgijos]] [[montažo]] išradingumu pasižymėjo [[V. Starošo]] [[teatrologijos]] darbai „Mes iš Kauno“, „Tavo draugai“, „Svajos ir likimai“, „Nenusimink, Virginijau“ (1958-1962 m.). Poetiškumu, autorine interpretacija išsiskyrė vaidybininkų [[Arūno Žebriūno]], [[Raimondo Vabalo]], [[Marijono Giedrio]] dokumentiniai filmai, bet ypač - jaunų režisierių [[A. Dausos]] (kartu su [[A. Tumu]] „Naktis prieš parodos atidarymą“, 1963 m., „Ten, už durų“, 1966 m.) ir [[A. Griškevičiaus]] („Saulės pasakos“, 1963 m., su [[A. Digimu]] „Trys faktai“, 1966 m., „Laikas eina per miestą“, 1968 m.) filmai. Psichologiniu veikėjų traktavimu, ištikimybe nacionalinėms tradicijoms pasižymėjo [[Roberto Verbos]] filmai „Senis ir žemė“ (1964 m.), „Čiūtyta rūta“(1968 m.), „Vincas Svirskis“ (1967 m.), „Šimtamečių godos“ (1970 m.), „Paskutinė vienkiemio vasara“ (1971 m.). Socialinius filmus mėgino kurti [[R. Šilinis]]: „Savojo aš beieškant“ (1977 m.), „Post scriptum senam filmui“ (1980 m.), su [[V. Starošu]], „Palikimas dvyliktajam anūkui“ (1981 m.), „Randai“ (1986 m.), „Nojaus arka“ (1988 m.) ir kt. Originalų kino filmo žanrą išpuoselėjo [[G. Skvarnavičius]] („Ko ašaroja [[Medėja|Medėja]]“, 1979 m., „Būkit sveiki, ufonautai“, 1979 m., „Mano vardas Leonardas“, 1981 m., „Vinis“, 1987 m., „Duobė“, 1987 m., ir kt.). [[R. Verbos]] nacionalinės kultūros tradicijų temą tęsia subtilaus lakoniškumo, vaizdo ir garso sintezės filmų kūrėjas [[Henrikas Šablevičius]] („Kelionė ūkų lankomis“, 1973 m., „Apolinaras“, 1973 m., „Liuob šokt, liuob dainuot“, 1974 m., „Kretingos medinukai“, 1976 m., „Suvalkietiškas gyvenimas“, 1982 m., „Dainoriai“, 1985 m., „Žmogus, einantis namo“, 1986 m. (gavo premiją tarptautiniame [[Oberhauzeno]] festivalyje [[Vokietija|Vokietijoje]]), „Pabuvom savam lauke“, 1989 m., ir kt.). 1990 m. jis tapo [[nacionalinės premijos]] laureatu.

Su [[Atgimimu]] sustiprėjo trauka istorijai. Sukurta daug istorijos, kultūros veikėjų portretų, filmų apie bažnyčios vaidmenį, laisvės kovą, [[rezistenciją]] miškuose, [[tremtinius]]. Daugelis jų kronikinio, apžvalginio, „vadovėlinio“ pobūdžio. Jie užpildė baltąsias kino vietas ar ištaisė sovietinės istorijos modelį, kurį gausiuose istoriniuose ir portretiniuose filmuose buvo pateikęs režisierius [[L. Lazėnas]] ir kiti dokumentininkai. Atgimimui skirta [[A. Zubavičiaus]] trilogija „Dar sykį: Lie-tu-va“ (1989 m.), „Lietuva: žodžiai į laisvę“ (1991 m.), „Lietuva vėl laisva“ (1992 m.), pokario [[Partizanas|partizanams]] - „Partizanai“ (1993 m.). Į dokumentiką atėjo gabaus jaunimo: [[S. Beržinis]] („Vėliava iš plytų“, 1989 m., „Greimas“, 1992 m., „Sudie, Jeruzale“, 1993 m., ir kt.), [[Arūnas Matelis|Arūnas Matelis]] („Dešimt minučių prieš savo skrydį“, 1990 m. gavo diplomą Oberhauzeno festivalyje, Vokietija), [[Audrius Stonys]] („Neregių žemė“, 1992 m. apdovanotas „Felix“ prizu už geriausią Europos dokumentinį filmą), [[Valdas Navasaitis]] („Rudens sniegas“, 1991 m.) ir kt.

[[Lietuvos kinas|Lietuvos kinas]]