Salomėja Nėris: Skirtumas tarp puslapio versijų

11 baitų pašalinta ,  prieš 13 metų
 
1928 m. persikėlė į [[Lazdijai|Lazdijus]]: nuo [[rugsėjo 1]] d. Švietimo ministerijos paskirta Seinų „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, S. Nėris dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas.
 
Nuo [[1930]] m. [[rugpjūčio 1]] d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. [[liepos 3]] d., Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino S. Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų.
 
1929 m. birželio mėn. paskutinėmis dienomis S. Nėris išvažiavo į [[Viena|Vieną]]. Gyvendama Vienoje gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo [[1931]] m.
 
1930 m. vasarą trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į [[Kaunas|Kauną]]. 1931 – [[1934]] m., gyvendama Kaune, niekur nedirbo, sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis.
 
1934 m. išleista S. Nėries versta Aleksandro Kuprino „Sulamita“, vėliau išėjo [[pasaka|pasakų]] rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metais poetė persikėlė gyventi į [[Panevėžys|Panevėžį]]: nuo [[rugsėjo 15]] d. švietimo ministro įsakymu ji paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja.
 
Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, S. Nėris vadovavo meno kuopai, padėjo ruošti literatūrinius vakarus. Čia poetė artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte-Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi [[Bernardas Bučas|Bernardu Buču]].
 
[[1935]] m. pradžioje išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – „Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. [[1936]] m. [[kovo 15]] d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos – realistės [[Gabrielė Petkevičaitė-Bitė|Gabrielės Petkevičaitės-Bitės]] 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu S. Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius.
 
[[1936]] m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korolenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje išvažiavo į [[Paryžius|Paryžių]] studijuoti prancūzų kalbą. 1936 m. [[gruodžio 12]] d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės.
 
[[Vaizdas:Salomeja Neris 2007-05-20.jpg|thumb|250px|S.Nėries namas Palemone]]
[[1937]] m., gyvendama Paryžiuje, rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius miesto paminklus, muziejus, teatrus, [[dailė]]s parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į [[Palemonas|Palemoną]] prie Kauno. Jos vyras B. Bučas, sukūręs šeimą, nusipirko plotelį žemės, pats projektavo ir kukliomis abiejų lėšomis statė namą, pasisodino didelį sodą. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius čia įsirengė dirbtuves.
 
[[1937]]-ųjų rudenį S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panėvežio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu. Gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. [[Spalio 23]] d. S. Nėris pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą.
 
[[1938]] m. pirmojoje pusėje S. Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1939 m. [[sausio 13]] d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, [[Valstybės teatras|Valstybės teatre]], surengė literatūros šventę, kurios metu jai įteikta 1938 m. Valstybinė premija už šį rinkinį. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas.
 
[[1939]] m. išleistas jos eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. [[1940]] m. [[kovo 27]] d. [[Maskva|Maskvoje]], Vakarų Meno muziejaus rūmuose atidaryta lietuvių [[knyga|knygos]] paroda, kurioje buvo eksponuoti ir S. Nėries kūriniai. 1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“ (rašyta 1937–1940 m.) ir eiliuota pasaka „Našlaitė“, už kurias [[Lituanistikos institutas|Lituanistikos instituto]] komisija paskyrė 1940 m. premiją kaip už geriausius veikalus, populiarinančius lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir [[tautosaka|tautosaką]].
 
Anoniminis naudotojas