Groteskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

32 baitai pašalinti ,  prieš 14 metų
atmestas keitimas
(atmestas keitimas)
{{vikižodynas|groteskas}}
-
'''Groteskas''' (it. ''grottesco'', pranc. ''grotesque'') – meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas [[fantastika]], [[komizmas|komizmu]], gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir neįtikėtino deriniais.
 
-
-
[[Renesansas|Renesanso]] mene dekoratyvinis ornamentas ([[augalas|augalų]] motyvai suraizgyti su žvėrių ir muzikos instrumentų piešiniais), [[Romantizmas|romantizmo]] literatūroje – komiško prado junginys su šiurpumo, mįslingumo ir tragiškumo elementais – metafizinės pasaulio netvarkos ir būties iracionalumo išraiška, disonansiškų dermių, paradoksų, [[alegorija|alegorinio]] dviplaniškumo meninė struktūra, kurioje vyrauja tragiškai jaučiančio ir [[filosofija|filosofiškai]] mąstančio žmogaus niūrus [[humoras]].
 
-
-
Grotesko principais grindžiamas [[absurdo drama|absurdo teatras]]: nėra ribos tarp komizmo ir tragizmo, veiksmą motyvuoja alogiškos jungtys, individuali būtis, netekusi bet kokios reikšmės, yra valdoma nepakeičiamų kvailystės, valdžios, bjaurasties modelių (S.Becketto, E.Ionesco, F.Dürrenmatto kūriniai).
 
-
-
== Groteskas lietuvių literatūroje ==
-
Karo absurdiškumo modelis, nepaliekantis personažams jokios pasirinkimo teisės, iškilo kaip pagrindinis kūrinio struktūros principas [[Kazys Binkis|Kazio Binkio]] dramoje „Generalinė repeticija“. Mirties siaubo ir piktos ironijos derinys nuspalvino [[Balys Sruoga|Balio Sruogos]] „Dievų miško“ stilistiką, svyruojančią tarp memuarų ir tragikomedijos. Metafizinis nerimas kaip alternatyva vartotojiškos visuomenės gyvenimo būdui diktavo šaržišką ironiją [[Algirdas Landsbergis|Algirdo Landsbergio]] dramoje „Meilės mokykla“. Egzistencinių būties akligatvių nuojauta, paradoksų sankirtomis, veikėjų metaforiškumu laikosi [[Kostas Ostrauskas|Kosto Ostrausko]] vienaveiksmės pjesės „Žaliojoj lankelėj“, „Gyveno kartą senelis ir senelė“, artimos absurdo teatrui.
 
-
-
Sovietų okupuotoje Lietuvoje groteskas plito kaip ironiško santykio su esama santvarka išraiška. [[Kazys Saja]] kūrė parabolės tipo pjeses (Maniakas, Oratorius, Pranašas Jona, Mamutų medžioklė, 1968–69), išryškindamas komiškomis hiperbolėmis totalitarizmo užguitų žmogelių kvailumą ir bejėgiškumą. [[Saulius Šaltenis|Sauliaus Šaltenio]] pjesė „Giljotina“ makabriškoje neišvengiamumo atmosferoje sarkastiškai plėtojo mitą apie prievartos ir žudymo amžinumą. Siautėjantis chaosas, naikinantis epochos protą ir sąžinę, [[Juozas Glinskis|Juozo Glinskio]] dramoje „Grasos namai“ lokalizuojamas beprotnamyje. [[Juozas Grušas|Juozo Grušo]] pjesės „Pijus nebuvo protingas“ veiksmas taip pat vyksta beprotnamyje, pripildytame sovietinės buities realijų. Beprotystė – charakteringas grotesko leitmotyvas. Ironiškai atverdama būties prieštaravimų neišsprendžiamumą, grotesko poetika ardė socialistinio realizmo didaktizmą bei patosą, įteisino sąlygiškumo erdvę, išplėtojusi tikroviškumo logiką ''ad absurdum''.
 
-
-
[[Kategorija:Literatūros žanrai]]
 
[[en:Grotesque]]
-
28 500

pakeitimų