Salomėja Nėris: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 88.222.188.31 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Elnuko keitimas) |
S Robotas: Taisomos nuorodos į nukreipiamuosius straipsnius |
||
Eilutė 4:
==Šeima==
S. Nėris gimė [[Kiršai|Kiršų]] kaime, [[Alvitas|Alvito]] valsčiuje ([[Vilkaviškio
Tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas – staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su [[
Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga. Ji niekad nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą tuometinėje visuomenėje, arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą. S. Nėries motina, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.
Eilutė 24:
== Studijos universitete ==
Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į [[
Iš studenčių S. Nėris išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais, rašytojais – [[Juozas Tysliava|Juozu Tysliava]], kilusiu iš to paties kaimo, ir [[Stasys Santvaras|Stasiu Santvaru]], Petronėle Orintaite, [[Vincas Mykolaitis-Putinas|Vincu Mykolaičiu-Putinu]]. Buvo įsimylėjusi savo dėstytoją [[Juozas Eretas|Juozą Eretą]]. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.
Eilutė 61:
== Okupacijos laikotarpis ==
1940 m. [[okupacija]] S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo [[Liaudies Seimas|Liaudies Seimo]] atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą [[Josifas Stalinas|Josifo Stalino]] garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. [[rugpjūčio 3]] d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į [[Tarybų Sąjunga|SSRS]] sudėtį, ji perskaitė pagal [[Vladimiras Dekanozovas|Vladimiro Dekanozovo]] nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.
S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje poetė parašė ir išspausdino periodikoje poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. [[1941]] m. pradžioje poetė išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais.
Eilutė 85:
1945 m. [[birželio 8]] d. susirgusi S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.
1945 m. liepos 7 d. Maskvoje S. Nėris mirė nuo kepenų [[Vėžys (liga)|vėžio]]. [[Liepos 8]] d. jos palaikai parvežti į Kauną. [[Liepos 9]] d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje. [[1992]] m. palaikai iš [[
== Poezijos rinkiniai ==
| |||