Biblijos linksmybės: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Biblijos linksmybės''' – [[1897]] metų birželio mėnesį Prancūzijoje išleista [[Leo_Taksilis|Leo Taksilio]] knyga, pašiepianti [[biblija|biblijąBibliją]].

[[Image:Leo_Taxil.gif|right|thumb|Leo TaxilisTaksilis]]

Antuan Gabriel Pages ([[1854]] – [[1907]]), pasirašinėjęs [[Leo Taksilis|Leo TaxilioTaksilio]] slapyvardžiu, kilęs iš Marselio, sparčiai išgarsėjo savo keliais literatūriniais veikalais, kandžiai pajuokiančiais Bažnyčią ir Bibliją. Vaikystėje auklėtas [[Jėzuitai|jėzuitų]], jis turėjo galimybių bažnytinei veiklai, tačiau jų atsisakė, o įgytas žinias panaudojo religijos ir ypač Bažnyčios kritikai.

Jau tapęs žinomu satyriku, TaxilisTaksilis atsivertė į krikščionybę. Jis prašė dovanoti paklydimus, aiškino, kad jį sugundęs velnias ir taip toliau. [[Katalikai|Katalikų]] bažnyčios dvasininkai pasiūlė TaxiliuiTaksiliui nukreipti savo talentingą plunksną prieš laisvamanybę, ginti Bažnyčią ir religiją. Pasirodė fanatiški rašytojo straipsniai prieš laisvamanybę ir atsimetimą nuo Bažnyčios. Taip pat TaxiliuiTaksiliui pavyko „išplėšti iš velnio nagų“ kelis kitus žmones, tarp jų – Dianą Vogan. Įkvėpti TaxilioTaksilio žygdarbių, palaikančius laiškus jai rašė net ir aukšti Bažnyčios dvasininkai, įskaitant popiežių [[Leonas XIII|Leoną XIII]].

Triukšmingai religiją ir Bažnyčią propaguojantį TaxilįTaksilį globojo pats popiežius ir visa Bažnyčios aukštuomenė. Jam buvo netgi suteikta audiencija [[Vatikanas|Vatikane]].

[[1897]] m. [[balandžio 19]] dieną kilo skandalas. Paryžiaus Geografų draugijos salėje rašytojas plačiai ir vaizdingai papasakojo, kaip 12 metų apgalvotai ir nuosekliai mulkino religijos tarnus, kaip žingsnis po žingsnio vis labiau išpūsdavo savo prasimanymus, matydamas, kad dvasininkai jais tiki. Kartu su juo kalbas pasakė ir bendražygiai. Paaiškėjo, kad Diana Vogan – išgalvotas asmuo, jos laiškus rašė pats TaxilisTaksilis. Dvasininkų kompromitacija buvo milžiniška, popiežiaus „neklystamumui“ suduotas smūgis. [[Anri Rošforas]], prancūzų satyrikas, rašė: „Šventasis tėvas, maloningai priėmęs mistifikatorių privačioje audiencijoje, negali sakyti, kad jis čia niekuo dėtas. Šis pokštas visiškai sugriauna popiežiaus neklaidingumą, kurį jis paskelbė nepajudinama dogma.“

[[1897]] TaxilisTaksilis išleido visus tuos metus ruoštą knygą ''La Bible amusante'' – Biblijos linksmybės. Knygos pradžioje įdėjo satyrinį kreipimąsi į [[Leonas XIII|Leoną XIII]].

Biblijos Linksmybės nepretenduoja į mokslinę biblijosBiblijos studiją. Tačiau knyga atskleidžia gausybę vidinių prieštaravimų, faktinių neatitikimų, absurdo arir net dažnai pasitaikančius žiaurumų ir amoralumo atvejus. Turint omenyje, kad biblijaBiblija yra įvairių senovės legendų kompiliacija, rašyta klajoklių genčių, tametai nėraneturėtų nieko keistostebinti. Panašiai iškritikuoti būtų galima bet kuriuos mitus ar legendas,: visur rastume prieštaravimų ir juo labiau – neatitikimų faktams. Tačiau išjuokti būtent biblijąBibliją Taksilį paskatino vienas svarbus dalykas – skirtingai nei dauguma kitų padavimų, biblijaBiblija yra plačiai tikima, kaip paties dievoDievo knyga. Taksilis rašė tuo metu įprastu vadinamųjų religinių-dorovinių veikalų stiliumi, per daug metų nustatytu tarp teologų.

Biblijos linksmybėse beveik nėra duomenų, kaip atsirado viena ar kita legenda, kokia buvo žydų tautos tikroji istorija ir kultūra biblijojeBiblijoje aprašomais laikais, beveik nepateikti alternatyvūs įvairių reiškinių paaiškinimai. Pagrindinis Taksilio tikslas buvo pagrįstai išjuokti biblijąBibliją, ir jis tai padarė sėkmingai.

Be biblijosBiblijos, knygoje dar šaipomasi ir iš įvairių to laikmečio ir ankstesnių teologų – [[Aurelijus Augustinas|Šv. Augustino]] ir kt., bei jų minčių. Ypač – jų biblijosBiblijos tekstų interpretacijų.

Kai kurių knygoje cituojamų vietų šiuolaikiniuose biblijosBiblijos leidimuose neberasite. Pavyzdžiui, Pirmosios Samuelio knygos 6,19 vietoje iš originale aprašytos 50070 žmonių žudynių scenos [[1999]] metų Katalikų Pasaulio leidyklos lietuviškojoje versijoje liko tik 7 mirusieji, o iš Antrosios Karalių knygos išimta dešimt sakinių 12,21–12,31 apie karaliaus Dovydo karo žygius: „Atsivedęs gi jo gyventojus, pjovė juos pjūklu, vedžiojo ant jų geležimi apkaustytus vežimus, pjaustė peiliais, mėtė į plytines; taip jie padarė visiems Amono sūnų miestams. Po to Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo Jeruzalėn“.