|
'''Antanas Vaičiulaitis''' ([[1906]] [[birželio 23]] d. Didžiųjų Šelvių kaime prie [[Vilkaviškis|Vilkaviškio]] – [[1992]] m.) – lietuvių diplomatas, rašytojas, vertėjas.
====== Antanas Vaičiulaitis ======
'''Antanas Vaičiulaitis''' ([[1906]] [[birželio 23]] d. Didžiųjų Šelvių kaime prie [[Vilkaviškis|Vilkaviškio]] – [[1992]] m.) – lietuvių diplomatas, rašytojas, vertėjas. Antanas Vaičiulaitis (1906 - 1992 m.) yra 20 a. ketvirto dešimtmečio prozininkas, parašęs novelių, apysakų ir romaną "Valentina". Vaičiulaičio slapyvardis buvo Aug. Raginis. Jis atstovauja nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai, laikomas estetinio realizmo kūrėju. Jam artima neoromantinė pasaulėjauta.
Šis rašytojas savo novelėse kviečia labiau pasitikėti ne protu, o emocijomis ir tikrovę regėti "dvasios akimis". Vaičiulaičio novelėse nėra painių žmogaus išgyvenimų, jo veikėjai dažnai patiria didelių sukrėtimų, tačiau rašytojas juos vaizduoja santūriai, parenka taiklių detalių, iš kurių paaiškėja, kas dedasi vaizduojamo veikėjo viduje. Pasakotojo dėmesys paprastai sutelkiamas į veiksmą ir judesį. Ne tik žmonės, bet ir daiktai, gamta parodo veikėjų būseną: nerimą, išgąstį, nežinios baimę. Gamta dažniausiai atspindi veikėjų išgyvenimus, sustiprina tragiškos atomazgos nuojautą. Vaičiulaitis taupius aprašymus derina su gyvais ir natūraliais dialogais, su besikeičiančia veikėjų nuotaika. Novelių pasakotojas nesmerkia ir neteisina savo veikėjų, tačiau žino ir supranta už juos kur kas daugiau. Kaip pagrindinės vertybės išaukštinamas žmogaus gerumas, humaniškumas.
Pasakotojas dažnai tarsi teigia, kad žmogaus išmintis, norai priklauso ne nuo jo paties, kad yra galių, vedančių žmogų tolyn. Taigi žmogus turi įsiklausyti į gamtą ir save, išmokti skaityti jam siunčiamus ženklus, patirti santarvę su pasauliu. Ne vienoje novelėje supinami skirtingi pasakojimo planai (būdai): realistinis, filosofinis, pasakos. Vaičiulaičiui būdingas ramus pasakojimo būdas, elegiška (rami) nuotaika, prasmingos metaforos, raiškios detalės, puikūs gamtos vaizdai ir gili potekstė.
===== Novelė "Pelkių takas" =====
Šios novelės forma klasikinė, rašytojas susikoncentruoja į vieną įvykį, kurio atomazga netikėta. Siužetas yra įtemptas, o kiekviena detalė yra svarbi ar net lemtinga.
Pagrindinio veikėjo Mateikos žūtis vaizduojama kaip atsitiktinis, absurdiškas įvykis, tačiau skaitytojas nuo pat kūrinio pradžios rengiamas tokiam finalui. Juo toliau, tuo labiau Mateikos kelias į namus įgauna simbolinių prasmių (nežinomybę, pavojų, net mirtį). Sutikta senutė keliauja palaidojusi dukterį, tačiau ji susitaikiusi su netektimi, žmogaus laikina egzistencija. Kitaip jaučiasi Mateika. Jis pasiryžęs nepasiduoti, nes jaučiasi atsakingas už paliktą šeimą mieste. Šioje novelėje veikėjų dialogai ir taupūs gamtos aprašymai derinami su besikeičiančia veikėjo nuotaika.
===== Novelė "Tavo veido šviesa" =====
Šioje novelėje vaizduojamos senutės Teresės paskutinės gyvenimo akimirkos. Išėjimas naktį iš namų simbolizuoja gero, tačiau vienišo, nesuprasto ir neįvertinto žmogaus kelionę per gyvenimą į Anapus, kur jos laukia seniai prarasti artimieji. Kūrinyje gausu nerimą bei įtampą keliančių ženklų (tamsi naktis, vėjas, liūdni prisiminimai). Susitikimas su nepažįstamuoju ir senutės šviesūs regėjimai reiškia viltį, gerumą, žmogiškuosius ryšius. Tai yra kontrastas nakčiai, abejingumui, nepagarbai, meilės nebuvimui.
===== Novelė "Šiaurietė" =====
Šioje novelėje veikėjų išgyvenimai išreiškiami per veikėjų elgesį bei aplinką, net per daiktus, gamtos įvaizdžius. Nurodomos vyraujančios būsenos: nerimas, išgąstis, sutrikimas, ir sustiprinama tragiškos atomazgos nuojauta. Pasakotojas nesmerkia ir neteisina veikėjų. Žmogus Vaičiulaičio kūrinyje turi pats patirti santarvę su pasauliu, išlaikyti dvasinę harmoniją, paklusti aukštesnėms jėgoms.Aukštinamos tokios vertybės,kaip meilė artimam,dorovingumas.
===== Romanas "Valentina" =====
Romanas "Valentina" (1936 m.) - žymiausias Vaičiulaičio kūrinys, artimas neoromantinei pasaulėjautai. Lietuvių literatūroje tai - naujo tipo romanas, nes jame įtampą kuria ne išorinės aplinkybės, o vidiniai veiksniai: žmogaus prigimtis, moralinės ir etinės vertybės. Konfliktas kyla ne dėl išorinių priežasčių - čia susiduria laimės siekimas ir pareigos jausmas, meilė ir dorovinio elgesio normos.
Kūrinio pavadinimas rodo, kad svarbiausia veikėja yra Valentina. Ji mėgsta poeziją, muziką, rimtus pokalbius, idealistiškai žiūri į gyvenimą, tačiau jos asmenybė - dvilypė. Valentina svyruoja tarp meilės ir pareigos, tarp žemiško moters vaidmens ir kažko didesnio, visuotinesnio.
Antanas yra inteligentiškas jaunuolis, atvykęs į kaimą padėti profesoriui parašyti knygą. Jis - poetiškos prigimties ir lengvai pažeidžiamas. Jam mielesnė - įsivaizduojama Valentina, todėl Antanas pats lieka nelaimingas ir merginą padaro nelaimingą.
Pasakotojas šiame romane neretai sutapatinamas su Antanu. Šis pasakotojas - intelektualus, darantis psichologinius-filosofinius apibendrinimus, ir kartu pastabus, komentuojantis net veikėjų dialogus.
Veiksmas romane plėtojamas poetiškų išgyvenimų pagrindu.
Vaičiulaičio slapyvardis buvo Aug. Raginis. Žymiausias kūrinys – [[romanas]] „Valentina“.
== Nuorodos ==
[http://anthology.lms.lt/texts/46/autor_l.html Literatūros antologija apie A. Vaičiulaitį]
[http://protas.pypt.lt/literatura/antanas_vaiciulaitis Protas puslapis]
[[kategorija:lietuvos rašytojai|Vaičiulaitis]]
|
