Pranas Vaičaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.61.95.106 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Lang-Bot-as keitimas) |
|||
Eilutė 3:
'''Pranas Vaičaitis''' ([[1876]] m. [[vasario 10]] d. Santakuose ([[Šakių rajonas|Šakių raj.]]) – [[1901]] m. [[rugsėjo 21]] d. ten pat) – lietuvių poetas, vertėjas, teisininkas.
== Biografija ==
P. Vaičaitis gimė Santakų kaime, netoli [[Sintautai|Sintautų]]. Nors tėvai Juozas ir Marijona valdė nemažą žemės sklypą, bet lepinti pirmagimio neturėjo iš ko: išmokėjus tėvo seserims dalis, namai gerokai ištuštėjo. O čia vienas po kito gimė dar du vaikai – Jonas ir Juozas.
Prano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Skyrėsi tik jis pats: buvo silpnokos sveikatos ir uždaro būdo. Žaisdavo atokiai, laikėsi tyliai, jo dažnai tekdavo ieškoti. Svajingą vaiko natūrą veikė folkloro pasaulis, juo labiau, kad motina apylinkėje garsėjo skambiu daininkės balsu.
Pranas ėmė lankyti Sintautų pradžios mokyklą, bet mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė. Tėvai savo planų neatsisakė ir [[1887]] m. silpnai pasiruošusį sūnų per vargą įtaisė į [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnaziją]]. Čia P.Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė [[spaudos draudimas|draudžiamą]] lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų [[cerkvė]]je. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji [[Antanas Baranauskas|Antano Baranausko]], [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.
Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.
Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus – [[1895]] m. [[rugpjūčio 16]] d. įstojo į [[Peterburgo universitetas|Peterburgo universiteto]] Teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, [[Peterburgas|Peterburge]] P.Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė [[spaudos draudimas|draudžiamą]] lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai – baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.
[[1897]] m. rudenį prasidėjo poeto politinis persekiojimas. [[Varšuva|Varšuvos]] prokuroras jam uždėjo mėnesį policinio arešto, Teisingumo [[ministras]] sustiprino bausmę iki mėnesio kalėjimo. P.Vaičaitis, prasikankinęs pusantrų metų ypatingoje [[policija|policijos]] priežiūroje be stipendijos ir privačių pamokų, [[1899]] m. [[vasario 3]] d. kartu su savo tėvu ir kitais sietyniečiais buvo nubaustas administracine tvarka. Atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į [[Kalvarija|Kalvariją]]. Po to negalėjo gauti liudijimo apie nepriekaištingą elgesį, ir baigiamuosius egzaminus teko atidėti kitiems metams. Visa tai P.Vaičaitį be galo išvargino, išvedė iš pusiausvyros.
Besimokydamas Peterburge P.Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje akademijoje, o antras vargoninkavo ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorams.
Teisininko karjera P.Vaičaičio neviliojo. Jis planavo baigęs mokslus vykti į [[Belgija|Belgiją]] studijuoti komercijos, bet pradžiai nebuvo lėšų. [[1900]] m. gavęs diplomą ir vasarą namie pailsėjęs pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje, bet greit susirgo [[džiova]] ir grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik paskutinėm dienom, kai jau buvo pavėluota.
P.Vaičaitis mirė [[1901]] m. [[rugsėjo 21]] d. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laidotuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines.
== Kūryba ==
| |||