Aptarimas:Johann Wolfgang von Goethe: Skirtumas tarp puslapio versijų

nėra keitimo aprašymo
(Naujas puslapis: Vykdant Vikipedijos asmenvardžių taisykles (http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Vardinimo_taisykl%C4%97s#Asmenvard.C5.BEiai) teko sukeisti redirectą ir pagrindinį straipsnį ...)
 
No edit summary
Vykdant Vikipedijos asmenvardžių taisykles (http://lt.wikipedia.org/wiki/Wikipedia:Vardinimo_taisykl%C4%97s#Asmenvard.C5.BEiai) teko sukeisti redirectą ir pagrindinį straipsnį vietomis. [[Naudotojas:Nevidonas|Nevidonas]] 14:10, 2007 Gegužės 30 (EEST)
Ilgas gyvenimo kelias
 
 
Johanas Volfgangas Gėtė gimė 1749 m. Frankfurte prie Maino. „Tai seni laikai, — rašo Gėtės biografas R. Fridentalis, — senas imperijos miestas, respublika Šventosios Romos vokiečių imperijoje, daugybė amatų ir verslų, seni namai, vingrios gatvelės, jaunutė, vos aštuoniolikos metų motina ir gerokai vyresnis, trisdešimt devynerių metų tėvas.“ Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, pasižymėjęs veiklumu, energija, noru šviestis, vertėsi juridine praktika. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Šiuos prieštaringus tėvų pradus paveldėjo Gėtė: jis neretai stebino kitus tai olimpine ramybe, gebėjimu atsiriboti, net žeidžiančiu šaltumu, tai užsidegimu, aistringa meile menui ar gamtos tyrinėjimams. Jaukiuose, tvarką ir ramybę saugančiuose tėvų namuose jaunasis Gėtė mokėsi visko po truputį, daugiausia kalbų, mėgo piešti. Mėgstamiausias būdas mokytis — žaidimas, kurį, kad ir keista, pedantiškas tėvas toleravo. Žaidimas buvo ir pirmieji proziniai bei eiliuoti kūrinėliai, kuriuos pats Gėtė vėliau sudegino. (R. Fridentalis ironiškai šypteli: „[...] sprendžiant iš kitų didelių poetų vaikystės kūrinių, kurie yra išlikę, neverta gailėtis, kad Gėtė mus nuo savųjų apsaugojo.“)
 
Tėvas, kurio nedomina poetiniai sūnaus gabumai, šešiolikmetį jaunuolį išsiunčia į Leipcigą studijuoti teisės. Gėtė stropiai lanko paskaitas tik pirmaisiais mėnesiais, vėliau pasineria į malonesnes gyvenimo studijas, domisi daile, sukuria puošnaus rokokinio stiliaus eilėraščių, žaismingai apdainuojančių meilę. Teisės mokslų Gėtė nebaigia — susirgęs priverstas grįžti namo, atsiduoti motinos ir sesers globai. Frankfurte jis praleidžia daugiau kaip metus, skaito Bibliją, susidomi alchemija, magija.
 
1770-1771 m. prabėga Strasbūre, vadintame mažuoju Paryžiumi. Be teisės, Gėtė studijuoja anatomiją, chemiją ir kitus mokslus, reikalingus tyrinėjant gamtą. Jis su draugais dažnai iškylauja po vaizdingas apylinkes, lanko prancūzų teatrą. Strasbūre Gėtė susipažįsta su J.G. Herderiu (Johann Gottfried Herder, 1744-1803). Tai reikšminga pažintis. Herderis užsidegęs kalba apie liaudies poeziją ir kalbą, apie kūrybos genijų, t. y. svarstomos idėjos, kurios netrukus taps „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio programa. Jaunų menininkų, audringųjų genijų, pokalbiuose Gėtei atsiveria naujas poezijos pasaulis — Homeras, Osianas, Šekspyras. Herderis skatina pažvelgti į savo vidų, kūryboje būti pačiu savimi. Gėtės poezija darosi lyriškesnė, dvasingesnė, ypač eilėraščiai, kuriuos įkvepia meilė Zezenheimo pastoriaus dukrai Friderikei. (Reikia pažymėti, kad Gėtė eilėraštį suvokė kaip kūrinį, atliepiantį poeto išgyvenimus, turintį realų pagrindą.)
Baigęs teisės studijas Strasbūre, 1772 m. vasarą Gėtė vyksta į imperijos teismo rūmus mažame Veclaro miestelyje įgyti teisininko patirties. Anų laikų Gėtę taikliai apibūdino jo draugas Kestneris: „Jis labai talentingas, tikras genijus, ir žmogus su charakteriu, nepaprastai gyvos vaizduotės, todėl dažniausiai kalba vaizdais ir palyginimais. Jis karštai reiškia visas emocijas, tačiau gerai moka ir valdytis. Jo mąstysena tauri; jis nieko nepaiso ir elgiasi, kaip jam užeina, visai nesirūpindamas, ar kitiems tai patinka, ar tai madinga, ar papročiai tai leidžia. Nekenčia bet kokios prievartos. Myli vaikus ir moka su jais bendrauti. Jis keistokas, ir jo elgesy, jo išorėj yra bruožų, kurie gali žmogų atstumti. Bet vaikai, moterys ir daugelis kitų jį vis dėlto mėgsta.“ Gėtė, — tęsia draugas, — apsiskaitęs, turi daug žinių, mėgsta galvoti, svarstyti. Jis nevaikšto į bažnyčią, domisi Ruso ir ieško tiesos, nors svarbu ne tiek ji pati, kiek tiesos jausmas.
 
Su Veclaru susiję labai reikšmingi jaunojo poeto išgyvenimai — susižavėjimas to paties Kestnerio sužadėtine Šarlota Buf. Šis aistringas jausmas, nuo kurio pats Gėtė bėga, vėliau pasiekusi žinia apie kito draugo savižudybę, apskritai Veclaro įspūdžiai davė siužetą naujam kūriniui — romanui „Jaunojo Verterio kančios“. Knyga išeina 1774 m. Leipcige. Per mėnesį parašyto nedidelio romano pasisekimas didžiulis — jauni žmonės svajoja išgyventi panašią meilę, mėgdžioja veikėjų elgesį, aprangą, o į autorių žiūri kaip į Verterio prototipą. Nuo šiol ištisus dešimtmečius Gėtė bus pirmiausia „Verterio“ ir tik gerokai vėliau taps „Fausto“ autoriumi.
 
1772-1775 metai yra audringiausi ir kūrybingiausi. Veclare praleidęs vos keletą mėnesių, Gėtė grįžta į Frankfurtą, nuolat keliauja, bendrauja su naujais žmonėmis, nuolat įsimyli ir pabėga, kuria jausmingas eiles ir negailestingas satyras. Poetas Gėtė išbando jėgas dramaturgijoje —1773 m. išleidžia dramą „Gecas fon Berlichingenas“. Pasak profesoriaus Juozo Ereto, tai blogas scenos veikalas, bet poetiškiausias kūrinys. Gėtė akivaizdžiai atmeta klasicistinės dramaturgijos taisykles, iš Šekspyro draminių kronikų mokosi laisvai komponuoti scenas, aprėpti platų gyvenimo paveikslą. „Gecas“ tampa kūriniu, išreiškusiu audrininkų siekius — maištą prieš tradicijas, genijaus kūrybinę laisvę. Šiuo laikotarpiu Gėtė pradeda kurti „Fausto“ fragmentus.
 
1775 m. prasideda naujas Gėtės gyvenimo laikotarpis — pakviestas aštuoniolikmečio hercogo Karlo Augusto, jis persikelia į Veimarą, nedidelės ir skurdžios hercogystės nedidelį centrą (vos 6000 gyventojų). Hercogui imponuoja šis gyvas, originalus, stiprus žmogus, greitai tapęs artimiausiu draugu ir patikėtiniu. Abu mėgsta šėlti kaip tikri audringieji genijai. Kad išlaikytų Veimare, hercogas paskiria Gėtę slaptuoju tarėju, vėliau ministru, išrūpina kilmingojo titulą. Tiesa, poetas menkai išmano politiką, ekonomiką, finansus, bet viskuo domisi, tikisi reformomis pagerinti liaudies gyvenimą. J.G. Herderis apie Gėtę draugui rašo: „Taigi dabar jis tikrasis slaptasis tarėjas, Iždo prezidentas, Karo kolegijos prezidentas, statybos ir kelių statybos prižiūrėtojas, jis taip pat directeur dės plaisirs*(* Pramogų rengėjas (pranc.)), dvaro poetas, autorius gražių iškilmių, dvaro operų, baletų, maskaradinių eitynių, įrašų, meno kūrinių ir t.t. (...).“ Vėliau Gėtė atsidės vien kultūros reikalams, dvidešimt šešerius metus vadovaus dvaro teatrui.
 
Veimare Gėtė nutolsta nuo „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio ir apskritai nuo literatūros. Be dvaro pasilinksminimams skirtų kūrinėlių, mažai rašo. Tuo laiku sukurtuose eilėraščiuose atsispindi meilė aukštuomenės damai Šarlotai fon Štein, kuri ilgam užvaldo poeto mintis ir jausmus. Ilgainiui Gėtei Veimare įgrysta, pareigos neretai atrodo nemielos, jis jaučia nepasitenkinimą, kūrybinę krizę, todėl bėga į Italiją, iš kur neskubės grįžti.
 
Dveji metai (1786-1788) Italijoje laimingi ir turiningi. Gėtė laisvas nuo visų pareigų, nei sveikata, nei finansiniai rūpesčiai nekamuoja, svarbiausia — jaučiasi esąs namuose. Daugiausia laiko praleidžia Romoje, studijuoja antikos ir Renesanso palikimą, daug tapo, rašo draminius kūrinius („Egmontas“, „Ifigenija Tauridėje“, „Torkvatas Tasas“). Gyvenimas Italijoje suteikė Gėtei laukiamą atsinaujinimą: antikinio meno harmonija, klasikinis tobulumas tampa idealu, sektinu pavyzdžiu. Į Vokietiją grįžta kitoks Gėtė — nebe audringasis genijus, o pasitenkinimą gyvenimu patyręs žmogus, aiškiai suvokiantis, kad nori būti rašytojas, gamtos tyrinėtojas.
 
Asmeninis Gėtės gyvenimas irgi pasikeičia. Grįžęs į Veimarą, jis susipažįsta su Kristiana Vulpijus, paprasta, mažarašte 23 metų mergina, kuri tampa jo gyvenimo drauge, sūnaus motina, po 18 metų — žmona. Italijos įspūdžiai, nauji meilės išgyvenimai atsispindi eilėraščių cikle „Romos elegijos“.
 
Šis laikas svarbus ir tuo, kad susitiko du didžiausi Vokietijos poetai — Gėtė ir Šileris (Friedrich Schiller, 1759-1805). Bendrauti jie pradeda ne iš karto: Šilerį erzino tai, kad turi pataikauti Gėtei, o pastarajam nepatiko liesas, liguistas vyras, jo veikalai atrodė padriki, filosofija juose — pavojinga. Vėliau užsimezgusi draugystė truko dešimt metų ir buvo naudinga abiem: Šileris tuo metu parašo didžiąsias dramas, Gėtė baigia seniai pradėtą romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“, vėl imasi „Fausto“, perrašo anksčiau sukurtas scenas eilėmis. Apie jųdviejų bendradarbiavimą Gėtė senatvėje prisimins: „Tokie draugai kaip Schilleris ir aš, kuriuos metų metus siejo bendri interesai, kurie kas dieną susitikdavo ir išsisakydavo visas savo mintis, taip persiėmėme vienas kitu, kad, kritikams turint reikalą su kokia nors mintimi, apskritai neprotinga svarstyti ir klausti, kurio iš mudviejų galvoje ji gimė.“ Dviejų kūrėjų sandora buvo reikšminga ne vien dėl bendrų planų, idėjų — ji apskritai paveikė tolesnį Gėtės gyvenimą, o jų klasikinė estetika dar ilgai jaudino vokiečių menininkus.
 
Ypatingą reikšmę Gėtė teikia gamtos mokslams. Negailėdamas savęs, jis studijuoja augalų metamorfozę, genealogiją, mineralogiją, meteorologiją, spalvų teoriją. Jis imasi tos srities, kuri pasirodo įdomi, drąsiai kritikuoja autoritetingus mokslininkus. Į neaprėpiamą gamtos pasaulį Gėtė eina ne griežto mokslinio pažinimo, o poetišku intuicijos keliu. Pasaulis jam atrodo poliariškas ir nuolat kintantis, pereinantis į aukštesnes, tobulesnes formas. Nesibaigiantį tapsmą, metamorfozę Gėtė suvokia kaip gamtos ir žmonių gyvenimo modelį.
 
XIX a. pradžioje Gėtė gyvena atsiribojęs nuo istorinių įvykių, su olimpine ramybe žvelgdamas į pasaulio sumaištį. Per tris dešimtmečius jis sukuria arba baigia rašyti didžiausius savo veikalus: pirmąją „Fausto“ dalį (1808), romaną „Atrankinė giminystė“ (1809), autobiografinį kūrinį „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ (1811-1822), rytietiškos poezijos knygą „Vakarų-Rytų divanas“ (1819), romaną „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“ (1829), antrąją „Fausto“ dalį (1831). Gamtos tyrinėtojas Gėtė baigia „Spalvotyrą“ — veikalą, kurį laiko svarbiausiu.
 
Paskutiniai gyvenimo dešimtmečiai — skaudžių netekčių laikas: miršta žmona (1816), hercogas Karlas Augustas (1828), vienintelis sūnus Augustas (1830). Gėtė neretai jaučiasi vienišas didžiuliuose namuose, kurie per ilgą gyvenimą prisipildė dovanų, garbės diplomų, brangių relikvijų, meno lobių ir, dar jam gyvam esant, tapo muziejumi. Į šiuos namus plūsta lankytojai iš įvairių šalių, Gėtės poetinio talento gerbėjai, jauni menininkai. Veimaras tampa kultūros puoselėtojų Meka. 1831 m. baigęs rašyti „Faustą“, Gėtė jaučiasi atlikęs savo, kaip kūrėjo, uždavinį. „Faustas“ apibendrina ilgą gyvenimą, geriausiai reprezentuoja tai, kas vadinama Gėtės išmintimi. Savo sekretoriui Ekermanui, kuris stropiai užrašo paskutinius didžiojo veimariečio gyvenimo įvykius, poetas prisipažįsta: „Tą gyvenimą, kurį man dar liko gyventi, dabar galiu vertinti kaip pačią tikriausią dovaną.“ Beveik po metų ši dovana išsenka, ir Gėtė atgula amžino poilsio kunigaikščių kriptoje šalia Šilerio.
 
Anais laikais pats Gėtės gyvenimas darė žmonėms įspūdį; žavėjo plačių užmojų, veikli asmenybė. Gėtė turėjo nemenkų ambicijų: jis sąmoningai siekė būti pripažintas kaip mokslininkas, kaip valdžios žmogus, teatro direktorius. Poetinė kūryba — tik viena, dažnai ne svarbiausia laikyta veiklos sritis. Bet būtent poetiniai kūriniai pranoko Gėtės botaniko, biologo ar ministro garbę. Jie, tie didžios išpažinties fragmentai, geriausiai atskleidžia kūrybingą ir prieštaringą asmenybę, jungusią faustiškąjį ir mefistofeliškąjį pradus.
 
 
„Fausto“ šaltiniai
 
 
Kai jaunas poetas Gėtė susidomėjo Fausto istorija, šis literatūrinis personažas jau turėjo dviejų šimtmečių istoriją. Pirmoji knyga apie daktarą Johaną Faustą buvo išleista 1587 m. Gėtės gimtajame mieste Frankfurte. Ją sudarė pasakojimai apie garsų burtininką, astrologą, juodosios magijos žinovą Faustą, gyvenusį maždaug 1480-1540 m. Neramiais reformacijos ir valstiečių sukilimo laikais jis klajojo po Vokietiją, stebindamas ir gąsdindamas žmones nepaprastais, tik magija paaiškinamais gebėjimais. Jau tada pradėjo plisti legendos apie stebukladario daktaro sutartį su velniu.
 
Nepaprasta, legenda tapusi Fausto asmenybė, jo troškimas išplėsti žmogiškųjų galių ribas sudomino anglų dramaturgą, Šekspyro pirmtaką Kristoferį Marlou (Christopher Marlowe, 1564-1593). 1589 m. jis sukūrė dramą „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“. Marlou Faustas — Renesanso žmogus, siekiantis pažinti ir palenkti savo valiai pasaulį. Už dvidešimt ketverius palaimos ir valdžios metus jis atidavė sielą velniui.
 
XVII a. keliaujantys anglų komediantai pagal Marlou dramą vaidino Fausto istoriją Vokietijos miestų aikštėse. Faustas tapo populiariu lėlių teatro personažu. Linksmuose farsuose ar mimuose jis — jau ne tragiškas, o komiškas veikėjas, neretai smerkiamas dėl sandėrio su velniu ir juodosios magijos. Lėlių teatrai Fausto istoriją teberodė ir Gėtės jaunystės laikais.
 
XVIII a. Fausto siužetas vėl populiarus — beveik visi „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio rašytojai bandė kurti šia tema. Juos žavėjo titaniška, paslaptinga asmenybė. Amžiaus pabaigoje pasirodė pirmasis romanas apie Faustą — audrininko Frydricho Klingerio (Friedrich Maximilian Klinger, 1752-1831) „Fausto gyvenimas, darbai ir kelionė pragaran“.
 
Gėtės „Faustas“ radosi ne tik iš knygų ir lėlių spektaklių. Jo fonas — senasis, gana viduramžiškas Frankfurtas, realaus gyvenimo įvairovė. Pavyzdžiui, iš tos realybės į Gėtės dramą ateina suvedžiotos ir paliktos merginos, nužudžiusios savo kūdikį ir nuteistos myriop, istorija. Išorinio siužeto sąsajų su Gėtės gyvenimu galima rasti ir daugiau. Vis dėlto pagrindinis kūrinio šaltinis yra paties kūrėjo asmenybė, gamtos tyrinėtojo ir menininko patyrimas, ilgus gyvenimo dešimtmečius kaupta išmintis.
 
 
„Fausto“ sukūrimo istorija
 
 
Gėtė yra užsiminęs, kad „Faustas“ pradėtas kurti kartu su „Verteriu“. Tai, kas parašyta iki Veimaro laikotarpio, dabar vadinama pirmuoju „Fausto“ variantu — „Prafaustu“. Jį sudarė beveik vien Fausto ir Margaritos meilės istorija. Ankstyvųjų scenų nuorašas buvo rastas tik praėjus penkiems dešimtmečiams po Gėtės mirties.
 
1790 m. Gėtės raštų leidinyje išspausdinamas „Faustas. Fragmentas“. Paties autoriaus nurodyta, kad skelbiama tik dalis kūrinio. Jį užbaigti ne taip paprasta — Gėtė apie „Faustą“ daugiau mąsto nei jį rašo. Atskiros scenos metus, dešimtmečius bręsta kūrėjo vaizduotėje. Raginamas Šilerio, naujam raštų leidimui Gėtė baigia pirmąją „Fausto“ dalį (1808). Atidūs skaitytojai Fausto paveiksle atpažįsta Verterį, Vilhelmą Meisterį ir patį Gėtę — juos jungia vidinis prieštaringumas, nepasitenkinimas pasauliu ir savimi, nerimas, gilesnio pažinimo troškimas.
 
Nors tuo laiku, kai išspausdinama pirmoji dalis, Gėtė jau turi kai kuriuos antrosios epizodus, bet daugelis scenų vėl bus ilgai apmąstoma, planuojama. Intensyviau rūpintis didingo kūrinio užbaigimu autorius pradės maždaug nuo 1825 m. Visas „Faustas“ bus išleistas 1833 m., jau po Gėtės mirties.
 
Taigi „Faustas“ buvo kuriamas maždaug šešiasdešimt metų, nuolat grįžtant prie šios temos, papildant kūrinį naujomis scenomis, motyvais, personažais. Galima sakyti, kad Gėtė ne parašė „Faustą“, o sukūrė jį visu savo gyvenimu. Todėl kūrinys išėjo sudėtingas, daugialypis kaip ir pats gyvenimas.
 
 
„Fausto“ žanrinės ypatybės
 
 
Skaitant Gėtės „Faustą“, į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro dvidešimt penkios scenos, antrąją — penki veiksmai. Stilistiškai skirtingos scenos, epizodai, jų sąsajos ne visuomet lengvai įžvelgiamos. „Fauste“ randame lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta. Kaip apibūdinti tokį įvairialypį veikalą, kuriame dera skirtingi vaizdavimo būdai, pinasi įvairios žanrinės formos?
 
Gėtė savo kūrinį pavadino tragedija. Bet tai nėra įprastas šio žanro pavyzdys, kurį skaitydami jaustume nuolat kylančią draminę įtampą, nuoseklų artėjimą į kulminaciją ir tragišką atomazgą. Ilgi monologai ir monologiniai dialogai stabdo veiksmą ir tinka daugiau skaityti nei vaidinti. Vienos tvirtai suręstos intrigos čia nerasime. Apskritai išorinis veiksmas nėra svarbus, tuo labiau kad siužetas gerai žinomas. Iš pirmo žvilgsnio atskiras scenas jungia tikslingas temos, pagrindinių motyvų plėtojimas. Vidinis vientisumas, sąlygotas minties raidos, Gėtei buvo kur kas svarbesnis nei išorinis.
 
„Fauste“ dėmesys sutelkiamas į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus. Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų sankirtos, neblėstantis žmogaus nerimas, didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktai. Todėl paprastai „Faustas“ vadinamas filosofine tragedija — šis apibūdinimas tiksliau atspindi kūrinio esmę, pabrėžia didžiulį minties krūvį, svarstymų įtampą. Be to, „Faustas“ vadinamas ir poema, vokiečių epu, net gretinamas su didžiosiomis Homero poemomis. Įsprausti sudėtingą kūrinį į griežtą žanro kanoną nėra paprasta ir vargu ar tikslinga.
 
 
„Faustas“ lietuviškai
 
 
Lietuvoje Gėtė skaitomas jau seniai, bet ilgą laiką nelietuviškai — 1844 m. A. Zavadskio knygynas Vilniuje išleido „Fausto“ pirmąją dalį lenkų kalba. Dar neištobulintam mūsų poetiniam žodžiui, linkusiam į tautosakinę tradiciją, didžiojo vokiečių menininko pasaulis buvo per daug tolimas, sudėtingas. Pirmieji Gėtės eilėraščių vertimai pasirodo XIX a. pabaigoje. 1888 m. Peterburgo miškų instituto studentas P. Matulionis paskelbia pirmą lietuvišką „Fausto“ ištrauką. Nepriklausomos Lietuvos laikais susirūpinta Gėtės kūrinį padaryti prieinamą mokyklai. 1934 m. Antanas Valaitis išverčia „Fausto“ pirmąją dalį.
 
„Fausto“ vertimo pasirodymas — įvykis didelės svarbos, ir ne tik pas mus, Lietuvoje, bet ir kiekvienoje tautoje, pradėjusioje kurti nuosavą kultūrą. Tai išlaikymas savotiško kultūrinio egzamino, kuriuo parodomas tautos subrendimo laipsnis“, — rašė kritikas P. Juodelis. Visą didįjį Gėtės kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Aleksys Churginas (pirmoji dalis 1960 m., visas — 1978 m.). Tie, kurie bandė versti „Faustą“ (tai pasakytina ne vien apie lietuviškus vertimus), susidūrė su dviem sunkiai įveikiamais dalykais: ritmų bei rimų įvairove ir filosofinių svarstymų gelmėm. Daugelis vertėjų įsitikino: nenutolti nuo kūrinio poetikos ir neiškreipti prasmių nepaprastai sunku.
 
Pirmą didžiojo Gėtės kūrinio vertimą V. Kubilius taip įvertino: „Lietuviškasis „Faustas“, lengvai ir maloniai skaitomas, pelnytai buvo sutiktas pagyrimo aplodismentais. Kritiškos analizės tikslas — ne atšaukti šituos aplodismentus, o nustatyti realią distanciją tarp originalo ir vertimo. Toji distancija — nemaža [...]. Sakoma, kad poetiniai vertimai greit sensta, daug greičiau negu originalūs tekstai. Bet turės praeiti nemaža laiko, kol nauji lietuvių poetikos klodai privers ką nors vėl iš naujo bandyti sumažinti distanciją tarp vokiško ir lietuviško „Fausto“.“
 
Dar po dviejų dešimtmečių šio darbo ėmėsi poetas Antanas A. Jonynas — 1999 m. išleista jo išversta „Fausto“ pirmoji dalis. Jos ištraukas mes ir skaitysime, o antrosios dalies fragmentai bus iš ankstesniojo A. Churgino vertimo.
Anoniminis naudotojas