Vladislovas Sicinskis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 9:
1652 m. Upytės bajorų [[seimelis|seimelyje]] išrinktas pasiuntiniu į Varšuvos seimą. Seimas vyko sunkiu valstybei laikotarpiu. Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė sutartį su Maskva. Respublika buvo nusilpusi, jai grasino ir [[Švedija]]. Varšuvos seime buvo svarstomi svarbūs valstybei klausimai, bet vieningos nuomonės nebuvo prieita. Be to, buvo daug ir vidinių nesutarimų: vicekancleris Jeronimas Radzejevskis labai nesutarė su karaliumi [[Jonas Kazimieras Vaza|Jonu Kazimieru Vaza]], Lietuvoje nepasitenkinimą juo reiškė [[Jonušas Radvila]]. Karalių rėmė tik monarchistai [[Sapiegos]]. Po šešias savaites trukusių posėdžių 1652 m. [[kovo 9]] d. seimo dienotvarkė vis dar buvo pilna nebaigtų klausimų. Karalius paprašė pirmadienį, [[kovo 11]] d. pratęsti seimą. Kilo ginčai. Tada V. Sicinskis sušuko nesutinkąs ir išėjo iš salės. Dabar istorikai neabejoja, kad V.Sicinskis šia teise pasinaudojo ne savo iniciatyva, kad už jo nugaros stovėjo J.Radvila.
Seimas kovo 11 d. dar laukė, kad V.Sicinskis sugrįš. Tačiau, kai Seimo maršalas dukart pakvietė prisistatyti Upytės žemę ir niekas neatsiliepė, Bžesko-Kujavijos vaivada Ščavinskis sušuko:
[[1655]] m. [[rugpjūčio 17]] d., kai karo su Švedija veiksmai pakrypo ne Lietuvos – Lenkijos valstybės naudai, V.Sicinskis kartu su kitais bajorais, pasirašė [[Kėdainių sutartis|Kėdainių sutartį]]. [[Adolfas Šapoka]] nurodo, kad Kėdainių sutarties 11 puslapyje yra Upytės bajorų vėliavininko S.Dembskio, žemės teisėjo P.Marcinkevičius, viceteisėjo J.Mlečkos, stalininko V.Sicinskio pavardės ir parašai. 1655 m. [[spalio 23]] d. Upytės pavieto bajorai V.Sicinskį išrinko į Švedijos karaliaus [[Karolis X Gustavas|Karolio X Gustavo]] įgaliotinio Lietuvoje, karaliaus vietininko Estliandijoje Benedikto Šiutės patariamąją komisiją. Vladislovas Sicinskis buvo paskirtas vienu iš 16 komisarų švedų kariuomenei aprūpinti ir kraštui administruoti.
Eilutė 17:
Buvo vedęs Eleną Svetoslavą Dovonjnianką Sologobuvą, vaikų nesusilaukė. Todėl po jo mirties dvarus paveldėjo brolio Hektoro Dovydo vaikai – Konstancija Zenavičienė ir Aleksandras Sicinskis, kuriems jis dvarus užrašė dar [[1665]] m. XVIII a., išmirus vyriškosios giminės Sicinskiams, Upytės dvaras atiteko [[Stanislovas Tiškevičius|Stanislovui Tiškevičiui]] bei jo žmonai Ievai Bialozaraitei – Tiškevičienei.
Manoma, kad buvo palaidotas Upytėje, šalia reformatų bažnyčios buvusioje koplyčioje – mauzoliejuje ar bažnyčios rūsyje. Sicinskiai buvo pakankamai turtingi, kad galėtų sau leisti palaikus balzamuoti. Be to, jie sekė Radvilomis, kurių giminėje balzamavimo pavyzdžių labai daug. Upytės bažnyčioje buvusią [[mumija|mumiją]] daugelis legendą aprašiusių autorių linkę priskirti V. Sicinskiui. Anot J. Vitorto sugriuvus evangelikų reformatų bažnyčiai arba ją perėmus katalikams, palaikai galėjo būti išstatyti pajuokai. Jis cituoja Lietuvos kalvinų istoriką Lukaševičių, kuris apie tai rašo: „Kankino ne kartą jų mirusiųjų palaikus, išmesdami juos iš karstų arba basliais prismeigdami.“ Galėjo būti palaidotas ir [[Naujamiestis|Naujamiesčio]] reformatų kapinėse, bet greičiausiai mumija ten palaidota vėliau, nes XIX a. Upytėje jau buvo laidojami tik katalikai.
== Legendos gimimas ==
| |||