Gema: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Cameo_Athena_CdM_Babelon17.jpg|right|thumb|250px|[[Atėnė]], dėvinti [[Egida|egidą]]. [[Sardoniksas|Sardonikse]] raižyta kamėja, I a. pr. Kr.]]

Kamėja – iškilus akmens raižinys, [[intalija]] – įdubęs. Santykis tarp kamėjos ir intalijos toks pats kaip ir tarp [[Bareljefas|bareljefo]] (virš fono iškilusi [[skulptūra]]) ir [[Kontrreljefas|kontrreljefo]] (fone įgilinta skulptūra).

Kamėjų ir intalijų raižymo menas vadinamas [[gliptika]].

Meno kūriniai iš akmens raižyti jau gilioje senovėje, pavyzdžiui, aptinkamos IV a. pr. Kr. sukurtos [[Skarabėjas|skarabėjų]] figūrėlės, tačiau tik IV-III a. pr. Kr. pradėtos gaminti reljefinės daugiasluoksnės kamėjos. Daugiausia tam naudotas [[sardoniksas]], kurio įvairiaspalvių sluoksnių atidengimas suteikė daugiaspalvio piešinio efektą. Išskobdami baltus [[Agatas|agato]] sluoksnius taip, kad pro juos prasišviestų gilesnis tamsus sluoksnis, senovės meistrai sukurdavo šešėlių iliuziją.

Romoje paplito ir stiklinės garsiųjų kamėjų kopijos, kuriose dažniausiai kartojosi [[Tiberijus|Tiberijaus]], [[Germanikas|Germaniko]], [[Druzas|Druzo]] profiliai, taip pat kai kurie mitologiniai ar pusiau mitologiniai personažai – [[Medūza (mitologija)|Medūza]], Aleksandras Didysis ir kt.

Žlugus Romos imperijai, gliptikos menas smuko. Religinio fanatizmo siautėjimo laikais, kai buvo griaunamos šventyklos ir niokojamos „pagoniškos“ skulptūros, senosios antikinės gemos netikėtai rado prieglaudą viduramžių bažnyčiose ir vienuolynuose: jomis buvo puošiamos naujojo kulto [[Relikvija|relikvijos]] ir liturginiai reikmenys. Antikiniai siužetai buvo pritaikomi krikščioniškoms reikmėms: pergalės deivės virsdavo angelais, [[Jupiteris (mitologija)|Jupiteris]] – evangelistu Jonu, [[Persėjas]] – [[Dovydas|Dovydu]]. Pavyzdžiui, Sankt Peterburgo gemų kolekcijoje saugoma kamėja su Antonijaus ir Druzo portretais ilgai buvo laikoma [[Juozapas|Juozapo]] ir [[Marija|Marijos]] vestuvinio žiedo papuošalu.

Intalijų ir kamėjų gamybos technologijos skirtingos. Raižydamas intaliją, meistras išpjauna įgilintą raštą – veidrodinį sumanyto piešinio atvaizdą. Intalijos gamybai naudojamas akmuo gali būti vienspalvis (dažniausiai [[serdolikas]] ir [[chalcedonas]]), kadangi svarbiausia intalijos funkcija – įspausti piešinį pasirinktoje minkštoje medžiagoje ([[Molis|molyje]], [[Vaškas|vaške]], [[Antspaudas|antspaudo]] [[Lakas|lake]]). Intalijos paprastai būna miniatiūrinės (pavyzdžiui, žiedo akis), todėl darbas reikalauja ypatingo kruopštumo, negana to, meistras neturi pamiršti, kad vaizdas yra atvirkštinis.

Kamėjų gamybos technologija kitokia – meistras apdoroja sluoksniuotą kelių spalvų mineralą, atidengdamas giliau slypintį kitos spalvos sluoksnį ir tokiu būdu sukurdamas polichrominį reljefą. Šis metodas panašus į [[Sgrafitas|sgrafito]] techniką, tik žymiai mažesnių mastų.

Kamėjų gamyboje naudojamos medžiagos – [[oniksas]], [[agatas]], [[sardoniksas]], [[jaspis]], [[ametistas]], [[topazas]], [[rubinas]], [[lazuritas]], naujaisiais laikais – [[Perlamutras|perlamutrinės]] kriauklės.

Kadangi senovėje gemų gamybai naudojami akmenys būdavo kietesni už tuomet naudotus metalinius įrankius, buvo naudojami [[Abrazyvas|abrazyvai]] – [[korundas|korundo]], [[deimantas|deimanto]] milteliai ir iš jų sumaišytos pastos. Meistras dirbdavo beveik aklai, kadangi abrazyvo milteliai, sumaišyti su vandeniu arba aliejumi, uždengdavo piešinį. Darbas buvo labai lėtas, todėl vienos gemos, ypač didelės kamėjos, kūrimas trukdavo mėnesius, o kartais daugiau kaip metus.

'''Gonzagų kamėja''' pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1542 m. [[Mantuja|Mantujos]] didikų [[Gonzagos|Gonzagų]] inventoriniuose sąrašuose. Per keturis šimtus metų ji septynis kartus keitė savininkus. 1630 m., kai Mantują užėmė austrų kariuomenė, kamėja buvo išvežta į [[Praha|Prahą]], į [[Habsburgai|Habsburgų]] lobyną. Vėliau ji tapo švedų karių grobiu ir pateko į [[Stokholmas|Stokholmą]]. Kai [[Švedija|Švedijos]] karalienė [[Kristina]] atsisakė sosto, su savimi į [[Italija|Italiją]] ji pasiėmė ir šią kamėją. Po karalienės mirties kamėja pateko į hercogų Odeskalkių rinkinius, 1794 m. ją įsigyja popiežius [[Pijus VI]], 1798 m. Gonzagų kamėja patenka į [[Prancūzija|Prancūziją]], kur buvo saugoma iki 1814 metų, kai Žozefina Bogarnė ([[Napoleonas|Napoleono]] žmona) ją padovanoja [[Aleksandras I|Aleksandrui I]]. Šiuo metu Gonzagų kamėja saugoma Sankt Peterburge, Ermitaže.

Gonzagų kamėją sukūrė nežinomas Aleksandrijos meistras III amžiuje pr. Kr. Kamėjoje [[Ptolemėjas II]] ir jo žmona [[Arsinoja]] pavaizduoti kaip graikų [[Panteonas|panteono]] dievai. Ant Ptolemėjo peties – [[Dzeusas|Dzeuso]] [[egida]], o šalmas daro jį panašų į karo dievą [[Arėjas|Arėją]]. Abiejų valdovų galvos puoštos [[Lauras|laurų]] vainikais – tai dieviškumo ženklas.