Darbo jėga

Darbo jėga (angl. Labor power), vok. Arbeitskraft) visų konkrečioje teritorijoje žmonių galinčiu dirbti, jų fizinių ir dvasinių jėgų suma, kuriuos žmonės gali naudotis savo veikloje.

Įvairiuose valstybėse toks rodiklis skaičiuojamas skirtingai. Įprastai tai dirbančių ir registruotu biržoje žmonių suma. Sakykim JAV į darbo jėgą skaičiuojami žmonės vyresni kaip 16 metų. Taip pat kai kurios metodikos nurodo neskaičiuoti savarankiškai dirbančių žmonių (smuklūs verslininkai, ūkininkai, dailininkai), skaičiuoti tik samdomus darbininkus neskaičiuojant administracijos.

Ne visi žmonės priima ši terminą. Laikoma, kad tai nuvertina žmogų, visus žmones daro bendra beveide mase.

Kapitalizme darbo jėga yra specifiniu produktu. Žmonės samdydamiesi parduoda ne tik savo fizinę jėgą, bet ir savo sugebėjimus, įgūdžius, laiką. Tuo tarpu jis neturi darbo įrankių. Bendra darbo jėgos kaina visada sutampa su jos funkcijų palaikymų, nes viskas kas pagaminama tų pačių žmonių ir sunaudojama. Dažniausias darbo jėgos vertinimo rodiklis alga.

Darbo jėgos kaina priklauso nuo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos. Vienos įmonės atžvilgiu darbo jėgos kartu su darbo priemonėmis sukurtos vertės produkto kainos viršijimas vadinamas pridėtinę verte ar pelną.

Darbo jėga ne visada buvo, o kai kur ir yra preke. Ją gali nepriklausyti žmogui ir būti atimama be ekvivalentiškų mainų (pvz.: vergą ar baudžiauninkus). Ne visada žmogus turi juridinę laisvę (kalinys, vaikas). Žmogus gali savarankiškai dirbti ir pardavinėti savo darbą (amatininkai, dailininkai, ūkininkai, privatus verslininkas, kuris nieko nesamdo).

Už mažiau kvalifikuotą darbą mokama mažiau, už daugiau kvalifikuotą darbą mokama daugiau. Dažniausiai darbo apmokėjimas vertinamas valandiniais, savaitiniais, mėnesiniais, metiniais tarifais. Yra toks reiškinys, kad žmogus už savo kiek didesnius sugebėjimus ar įgautą populiarumą sumokama daug daugiau (menininkams, sportininkams). Tokiais atvejais įprastai sudaromi terminuoti kontraktai.