Komizmas

Komizmas (gr. komikos)– komiškumas, juokingumas

Komizmo samprata

Komizmas yra vertybių estetinė išraiška, kuri susidaro iš prieštaravimo tokių tarp savęs susijusių reiškinių, kurių vienas žymi tam tikrą pozityvią (įprastą, žinomą) vertę, o kitas ją sumenkina.

Prieštaravimas gali būti tarp formos ir turinio, daiktų išvaizdos ir jų funkcijos, asmens elgesio ir situacijos, žodžių ir veiksmų, ketinimų ir galimybių, tikslo ir priemonių.

Paprastai pajuokiamos žmogaus ar visuomeninio gyvenimo ydos, blogis, bjaurumas, pretenduojantis į tobulumą ir pripažinimą. Pavyzdžiui, menko proto ar luošas žmogus neatrodys juokingai, kol nelaikys savęs išminčiumi ar gražuoliu.

Komizmas visada yra kritiškas: vertintojas, remdamasis savo padėties, patirties, vertybių pranašumo jutimu, suvokia ir gali kitiems atskleisti reiškinį menkinančius bruožus.

Funkcijos

Komizmas gali atlikti vien pramoginę fukciją, tačiau dažniausiai jis virsta estetine socialinės kritikos forma. Tuo atveju komiškumas kelia ne tik juoką, bet, verčia susimąstyti, vertinti, daryti išvadas ir taip kelia net komizmui priešingas reakcijas: liūdesį, rimtumą, kartėlį. Pagal kritikos atvirumo, piktumo, subtilumo laipsnį skiriama keletas komizmo formų: humoras, ironija, satyra, groteskas.

Kaip kritikos priemonė ir netiesioginis estetinio idealo reiškimo būdas komizmas atlieka auklėjamąją fukciją.

Žanrai

Įvairiose liaudies kūrybos, publicistikos, meno šakose komiškumas kuriamas remiantis skirtingais būdais ir principais, todėl susidarė ir skirtingi jo žanrai: komedija, anekdotas, humoreska, parodija, šaržas, karikatūra ir kt.

Komizmo, kaip estetinės minties, raida

Šiuolaikinė komizmo samprata yra ilgos estetinės minties raidos rezultatas. Dar antikoje Platonas ir Aristotelis atkreipė dėmesį į komizmą kaip negatyvią daiktų charakteristiką. Apskritai senovės Graikijoje išryškėjo menkas komiškų žanrų vertinimas: jie buvo siejami su primityviais žmonių poreikiais ir sugebėjimais.

Labiau komiški žanrai paplito romėnų kultūroje, o ypač populiarūs pasidarė renesanso epochoje, kuomet tapo vienu iš hedonistinės orientacijos bruožų (hedonizmas – teorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas).

Švietėjai akcentavo auklėjamąją komizmo funkciją. Vienas švietėjų – Tomas Hobsas – nurodė tam tikrą vertintojo pranašumą komiškoje situacijoje.

Imanuelis Kantas komizmą aiškino kaip staigų įtemptos laukimo būsenos išnykimą.

Georgui Vilhelmui Frydrichui Hėgeliui komizmas – prieštaravimas, kurio dėka reiškinys pats save sunaikina.

Vėlesnės nemarksistinės teorijos komizmą aiškina idealistiškai (intuityviai) ir racionalistiškai.