Beneficija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Beneficija''' (ang. ''benefice'', lot. ''beneficium'' – 'geradarybė') – apdovanojimas, dažniausiai dovanojant teisę į žemę. [[Roma|Romos]] [[Civilinė teisė|civilinėje teisėje]] beneficijomis buvo vadinamos įvairios privilegijos, lengvatos.

Ankstyvaisiais viduramžiais[[viduramžiai]]s – sąlyginis ir laikinas atlyginimas (daugiausia žemės valda) už karo arba administracinę tarnybą.

[[VII amžius|VII]] amžiaus pradžioje [[Frankų valstybė]]je po [[Karlas Martelis|Karlo Martelio]] beneficinės reformos žemė buvo duodama (dažniausiai už karinę tarnybą) iki gyvos galvos. Beneficija buvo skiriama kartu su joje gyvenenčiais valstiečiais, kurie vis labiau priklausė nuo [[feodalas|feodalo]]. Išsivysčius feodaliniams santykiams, beneficija tapo paveldima feodalo žemės nuosavybe (lenu, [[Feodas|feodu]]) ir sudarė feodalinės hierarchijos ekonomikos pagrindą.

[[XIV amžius|XIV]] amžiaus pabaigoje didieji [[Lietuva|Lietuvos]] [[Kunigaikštis|kunigaikščiai]] ėmė dalyti žemes. Atsiradus beneficijai, bajorai suskilo į privilegijuotuosius (šlėkštas[[šlėkta]]s) ir neprivilegijuotuosius (negavusius benefecijos), atsirado sąlyginis žemės valdymas. [[XV amžius|XV]] amžiuje LDK benficijų skaičius ir dydis sparčiai didėjo, dydžiu jos pralenkė tėvonijas[[tėvonija]]s.

Taip pat bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias [[LDK]] dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo [[XIV amžius|XIV]] amžiaus pabaigos. [[Tridento susirinkimas|Tridento bažnyčios surinkimas]] ([[1545]]-[[1563]]) benficijas apribojo. Lietuvoje beneficijų karpymas nusitęsė iki [[XVIII amžius|XVIII]] amžiaus.