Vikipedija

Sociokultūrinė antropologija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Jouli (aptarimas | indėlis)
20 375 keitimai
S holizmas
Rencas (aptarimas | indėlis)
34 231 keitimas
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 3:
Ši antropologijos šaka išvystė ir išpopuliarino „kultūrą“ kaip prasmingą mokslinę sąvoką. Antropologinė „kultūros“ sąvoka iš dalies atspindi reakciją į ankstesnį Vakarų pasaulio diskursą, besiremiantį [[opozicija]] tarp „[[kultūra|kultūros]]“ ir „[[gamta|gamtos]]“ („natūros“), pagal kurį tam tikri žmonės tebegyvena „gamtos būklėje“. [[antropologas|Antropologai]] teigia, kad kultūra yra „žmogaus prigimtis“ ir kad visi žmonės sugeba klasifikuoti [[patirtis|patirtį]], simboliškai šią patirtį užkoduoti ir tokias [[abstrakcija]]s perduoti kitiems.
 
Kadangi žmonės kultūrą perima mokydamiesi, skirtingose vietose bei skirtingose aplinkybėse gali susikurti skirtingos kultūros. Antropologai taip pat pažymi, kad per kultūrą žmonės gali prisitaikyti prie savo aplinkos ne genetiniais būdais, todėl skirtingoje aplinkoje gyvenantys žmonės dažniausiai turėsturi skirtingą kultūrą.
 
== Trumpa istorija ==
Šiuolaikinės sociokultūrinės antropologijos šaknys yra [[XIX amžius|XIX a.]] „[[etnologija|etnologijoje]]“, kuri užsiėmė žmonių visuomenių lyginamaisiais tyrimais. tokieTokie mokslininkai kaip [[Edward Burnett Tylor|E.B. Tylor]] ir [[James Frazer|J.G. Frazer]] dirbo daugiausia su kitų – dažniausiai misionierių, tyrinėtojų ir kolonijų pareigūnų – surinkta medžiaga, todėl buvo vadinami „kabinetiniais antropologais“. Etnologai ypač domėjosi, kodėl skirtingose pasaulio vietose gyvenantys žmonės turi panašius tikėjimus ir [[religija|religines]] praktikas. Šiuo klausimu XIX a. etnologai pasidalino į dvi mokyklas. Pasak vienos iš jų šalininkų, pvz., [[Grafton Elliot Smith]], skirtingos grupės panašių bruožų išmoko viena iš kitos, nors nebūtinai tiesiogiai, kultūriniai bruožai plito iš vienos vietos į kitą („kultūrinė difuzija“). Kiti etnologai teigė, kad skirtingos grupės galėjo panašius tikėjimus ir religines praktikas sukurti savarankiškai. Dalis tų, kurie teigė, jog panašūs kultūriniai bruožai sukuriami savarankiškai, pvz., [[Lewis Henry Morgan]], darė prielaidą, kad panašumai reiškia, jog skirtingos grupės praėjo tas pačias kultūrinės evoliucijos pakopas.
 
[[XX amžius|XX a.]] antropologai atmeta idėją, kad visos žmonių visuomenės turi praeiti tas pačias pakopas ta pačia tvarka. Dalis XX a. etnologų, pvz., [[Julian Steward]], teigė, kad kultūriniai panašumai atspindi panašius prisitaikymo prie panašios aplinkos mechanizmus (žr. [[kultūrinė evoliucija]]). Kiti, pvz., [[Claude Lévi-Strauss]], teigė, kad panašūs vystymosi keliai atspindi fundamentalius [[žmogus|žmogaus]] [[mąstymas|mąstymo]] struktūros panašumus (žr. [[sruktūralizmasstruktūralizmas]]).
 
XX a. daugelis kultūros antropologų ėmėsi [[etnografija|etnografijos]], t.y., antropologai patys gyveno kitoje visuomenėje pakankamai ilgą laiką, kartu stebėdami ir dalyvaudami tam tikros grupės socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Šį metodą sukūrė
[[Bronislaw Malinowski]] (kuris tyrimus vykdė Trobriando salose ir dėstė Anglijoje), o išpopuliarino [[Franz Boas]] (tyrimus vykdęs [[Bafino sala|Bafino saloje]] ir dėstęs [[JAV]]).
 
Nors XIX a. etnologai manė, kad „kultūrinės difuzijos“ ir „savarankiško sukūrimo“ teorijos yra nesuderinamos, daugelis etnografų greitai priėjo sutarimo, kad vyksta abu procesai, ir abu jie prisideda prie tarpkultūrinių panašumų. Tačiau etnografai taip pat pastebėjo, kad daugelis šių panašumų yra menami, dirbtini, o kultūriniai bruožai sklindantys difuziškai dažnai pakeičia savo prasmę ir funkcijas pereidami iš vienos visuomenės į kitą. Atitinkamai šie antropologai mažiau domėjosi kultūrų lyginimais, apibendrinimais apie žmogaus prigimtį ar universalių kultūrų vystymosi dėsnių kūrimu, o stengėsi suprasti atskiras kultūras. Šie etnografai ir jų pasekėjai iškėlė „[[kultūrinis reliatyvizmas|kultūrinio reliatyvizmo]]“ idėją, požiūrį, kad kito asmens pažiūras ir elgesį galima suprasti tik kultūros, kurioje jis gyvena, kontekste.
XX a. pradžioje sociokultūrinė antropologija [[Europa|Europoje]] ir JAV vystėsi skirtingomis kryptimis. Europos „socialinė antropologija“ dėmesį sutelkė į socialinio elgesio stebėjimą bei į „socialinę struktūrą“, t.y., koks yra santykis tarp [[Socialinis vaidmuo|socialinio vaidmens]] (pvz., vyro ir žmonos arba tėvų ir vaikų) ir socialinių [[Institucija|institucijų]] (pvz., [[religijos antropologija]], [[ekonominė antropologija]], [[politinė antropologija]]). Amerikos „kultūrinė antropologija“ dėmesį sutelkė į tai kaip žmonės reiškia požiūrį į save ir savo pasaulį, ypač [[simbolis|simbolinėmis]] formomis (pvz., [[menas]] ir [[mitas|mitai]]). Šiuo metu kultūrinės antropologijos mokslininkai remiasi abiem tradicijomis.
 
[[Kategorija:Kultūrinė antropologija| ]]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Sociokultūrinė_antropologija"