13:43, 25 rugpjūčio 2007 versija taisyti 212.59.3.88 (aptarimas) Naujas puslapis: '''Istorijos filosofija''', filosofijos šaka, nagrinėjanti istoriją, kai istorija tapatinama ir su praeitimi, ir su istoriografine ...		14:09, 25 rugpjūčio 2007 versija taisyti anuliuoti 82.135.182.9 (aptarimas) Nėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 6: Sąvoką ''istorijos filosofija'' XVIII amžiuje pasiūlė [[Voltaire]], kuris suvokė ją kaip naują, kritinį istorinio mąstymo būdą, kai individas pats mąsto objektą vietoj to, kad atkartotų tai, ką buvo parašę kiti. Šia sąvoka pasinaudojo [[Johann_Gottfried_Herder\|Herderis]], [[Georg_Wilhelm_Friedrich_Hegel\|Hegelis]] ir kiti XVIII a. pab. filosofai, tačiau jiems istorijos filosofija buvo ''a priori'' suvokiama visuotinės istorijos, kurioje skleidžiasi tautos ir kultūros, samprata. Kai kurie XIX a. [[pozityvizmas\|pozityvistai]] ėmė reikalauti, kad istorijos filosofija atrastų bendruosius dėsnius, apie kuriuos privalėtų papasakoti istorikai. Taigi iki XX a. vidurio istorijos filosofijoje vyravo spekuliatyvioji kryptis. Tačiau XXXIX–XX a. ~~4–5 dešimtmečiuose~~sandūroje istorijos filosofijai pradėtos priskirti ir istorinio pažinimo nagrinėjimo problemos (pvz., Robin George Collingwood), o pastarąsias problemas nagrinėjanti kryptis 1938 m. pirmąkart įvardinta ''kritine istorijos filosofija'' (Raymondo Arono sąvoka). Plg., Arthur Danto [[1965]] m. išleistame veikale visą metafizines problemas nagrinėjančią istorijos filosofiją įvardijo ''substancine'', o epistemologines – ''analitine''.

Istorijos filosofija: Skirtumas tarp puslapio versijų