Markas Junijus Brutas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Keičiama: en:Marcus Junius Brutus |
Et tu, Brute |
||
Eilutė 23:
Kadangi ir Antonijaus, ir Oktaviano armijos buvo mažesnės už tuo metu turimą Bruto ir [[Gajus Kasijus Lionginas|Kasijaus]], jie su savo legionais patraukė į Romą. Apie tai sužinojęs Oktavianas sudarė taiką su Marku Antonijumi ir su jungtine kariuomene Graikijoje pastojo kelią Brutui ir Kasijui. Dvejuose mūšiuose, žinomuose bendru pavadinimu – [[Filipų mūšis]] – Kasijus ir Brutas buvo sumušti. Po pirmo mūšio, kuris pasibaigė lygiosiomis, Kasijus galvojo, jog Brutas pralaimėjo ir nusižudė. Antrajame mūšyje po dvidešimties dienų Bruto legionai buvo sumušti, o jis pats su likusiais maždaug keturiais legionais pasitraukė į kalvas netoliese. Ten Markas Junijus Brutas nusižudė. Rodydamas pagarbą, atvykęs Antonijus jo kūną uždengė purpurine mantija. Vėliau palaikai buvo kremuoti ir pelenai urnoje nusiųsti motinai. Sužinojusi apie vyro mirtį, Bruto žmona taip pat nusižudė (priešingai, nei rašoma [[Viljamas Šekspyras|Šekspyro]] tragedijoje „Julijus Cezaris“).
== Et tu, Brute? ==
''Et tu, Brute?'' (lot. ir tu, Brutai?) yra šiuo metu plačiai paplitusi frazė, tariamai paskutinieji Julijaus Cezario pasakyti žodžiai. Pirmasis žinomas šaltinis su panašiais žodžiais yra romėnų istoriko [[Svetonijus|Svetonijaus]] „Dvylikos Cezarių gyvenimas“. Svetonijus rašė, kad Cezaris prieš mirtį Brutui pasakęs „Ir tu, mano vaike?“ (arba „Net tu, mano vaike?“, gr. ''Καὶ σὺ τέκνον''). Tačiau būtent šią frazę išpopuliarino Šekspyro tragedija „Cezaris“. Dabar ji naudojama kaip didelės, netikėtos išdavystės simbolis.
Įvairūs kiti antikiniai istorikai įvairiai aprašo paskutinius Cezario žodžius. Pasak [[Plutarchas|Plutarcho]], diktatorius mirė tylėdamas.
[[Kategorija:Senovės Roma]]
| |||