Marija Lastauskienė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
S Tarpo prieš išnašą šalinimas. |
||
Eilutė 36:
Kalbant apie Lazdynų Pelėdos kūrybą, dažniausiai turima galvoje ir analizuojama vyresniosios iš seserų Ivanauskaičių – Sofijos Pšibiliauskienės – kūryba. Penkeriais metais jaunesnei Marijai Lastauskienei likimas lėmė sulaukti ilgesnio amžiaus, ir parašė ji daugiau stambių kūrinių, pirmiausia – romanų. Tačiau jos kūriniai gal ne tiek įtaigūs ir emocionalūs, nes dalis jų sesers išversti iš lenkų kalbos, o jų veiksmas dažniau plėtojamas miestuose, provincijos skaitytojui menkiau pažįstamoje aplinkoje. Daugiau kaip pusę amžiaus Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynuose pragulėjo ir tik [[1996 m.]] buvo išspausdintas Marijos paskutinis romanas, beje, parašytas jau lietuviškai, „Praeities šmėklos“.
Kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėja dvi autorės, seserys Ivanauskaitės, ilgai Lietuvoje nežinota, šią paslaptį tik apie [[1930 m.]] atskleidė [[Liudas Gira]]. Net patyrę ir akyli literatūros kritikai ne visuomet nustato, katras kūrinys parašytas Sofijos, o katras Marijos. Neabejotina, kad seserys viena kitą papildė, dalijosi savo gyvenimo patyrimu ir dvasiniais pergyvenimais, gal – ir kūrybiniais sumanymais. Abi seserys buvo iš esmės savamokslės, tačiau puikiai mokėjo lietuvių kalbą, rašė vaizdingai, įtaigiai, gyvai.
Marija savo kūriniuose daugiausia nagrinėjo į miestą patekusio kaimiečio psichikos kaitą, beglobių vaikų žiaurumo, prostitucijos ir nusikaltimų socialines priežastis (apsakymai „Vanka“ [[1911]] m., „Paša“ [[1912]] m., apysaka „Auka“ [[1907]] m.). Romanas „Šviesuliai ir šešėliai“ [[1925]] m., išspausdintas laikraštyje „[[Klaipėdos žinios]]“. „Praeities šmėklos“ parašytas po [[1926]] m., „Iki mirties“ – [[1939]] m., apsakymų rinkinys „Upės dovana“ – [[1946]] m. Žymiausiame kūrinyje – apysakoje „Šiaurės sostinėje“ (parašyta [[1928]]–[[1930]] m., išspausdinta [[1955]] m.) vaizduojamas Sankt Peterburgo darbininkų gyvenimas [[XX a.]] pradžioje.
Palyginti su Sofija, kūrė sudėtingesnius, labiau intriguojančius siužetus, vartojo knyginius posakius. Vaizdavo geriau pažįstamą miesto darbininkų, studentų gyvenimą. Kūryboje trūksta psichologinės motyvacijos, pasitaiko loginių prieštaravimų. Marija laikoma feministinio judėjimo pradininke Lietuvoje – romane „Šviesuliai ir šešėliai“ pirmoji iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, profesijos siekiančios, išsilaisvinusios moters idealą, laisvos meilės idėją.
== Bibliografija ==
Eilutė 58:
* Raštai. T.1. – Vilnius: Strazdas ir Vėgėlė, 1914. – 390p.
* Rinktiniai raštai. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1950. – 540p.
* Raštai: 7t. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954–1955.
== Nuorodos ==
| |||