Juozas Aputis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
S Tarpo prieš išnašą šalinimas. |
||
Eilutė 38:
Su J. Apučio vardu yra siejamas [[novelė]]s atgimimas sovietiniais metais (7-8 deš.). Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis. Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsnių, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos. Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose – [[apysaka|apysakose]] ir [[romanas|romane]] „Smėlynuose sustoti negalima..“ Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta [[1971]] m., išspausdinta [[1989]] m.). Šioje apysakoje autorius pasitelkia sąlyginę (alegorinę, simbolinę, metaforinę) formą, itin sustiprina racionalumo ir iracionalumo sandūroje atsirandančius istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimus.
Pagal savo novelių triptiką „Ak, Teofili!“ ([[1976]] m.) parašė scenarijų kino filmui „[[Mano vaikystės ruduo]]“ (1977 m.). Išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo ir kt. prozos kūrinių. J. Apučio novelių knygų išleista rusų, latvių, estų kalbomis.
== Bibliografija ==
| |||