|
[[Image:Leo_Taxil.gif|right|thumb|Leo Taksilis]]
'''Leo Taksilis''' (''Léo Taxil'', [[1854]] m. [[kovo 21]] d. – [[1907]] m. [[kovo 31]] d. , tikrasis vardas ''Antuan Gabriel Pages'' – Antuanas Gabrielis Pažesas) – prancūzų žurnalistas ir rašytojas.
Leonas Taksilis buvo [[ateistas]]. Vaikystės ir jaunystės metais jis mokėsi [[Jėzuitų ordinas|jėzuitų ]] kolegijoje, tačiau vietoj religinės veiklos pasirinko kovotojo prieš religiją kelią.
Nuo [[1879]] m. per penkerius metus jis išleido apie dvidešimt antireliginių kūrinių – aštrių satyrinių pamfletų: „Popiežiaus Pijaus IX meilės nuotykiai“, „Jėzuito sūnus“, „Bordžijos šeima“, „Nuodytojas Leonas XIII ir penki milijonai kanauninkų“, „Šventieji pornografijos mėgėjai“ ir daug kitų. 1882 m. Taksilis rašo [[Biblijos linksmybės (knyga)|„Biblijos linksmybes“]], o 1884 m. pasirodo jo „Jėzaus gyvenimas“ ([[Evangelijos linksmybės (knyga)|„Evangelijos linksmybės“]]).
{{Biograf-cleanup}}
Gabrielis Antuanas Žoganas-Pažesas ([[1854]] – [[1907]]), pasirašinėjęs [[Leo Taksilis|Leo Taksilio]] slapyvardžiu, kilęs iš Marselio, trumpu laiku išgarsėjo savo keliais literatūriniais veikalais, kandžiai pajuokiančiais bažnyčią ir bibliją. Vaikystėje auklėtas [[Jėzuitai|jėzuitų]], jis turėjo galimybes bažnytinei veiklai, tačiau jų atsisakė, o įgytas žinias panaudojo religijos ir ypač bažnyčios kritikai.
Jau tapęs žinomu satyriku, Taksilis atsivertė į krikščionybę. Jis prašė dovanoti paklydimus, aiškino, kad jį sugundęs velnias ir taip toliau. [[Katalikai|Katalikų]] bažnyčios dvasininkai pasiūlė Taksiliui nukreipti savo talentingą plunksną prieš laisvamanybę, ginti bažnyčią ir religiją. Pasirodė fanatiški rašytojo straipsniai prieš laisvamanybę ir atsimetimą nuo bažnyčios. Taip pat Taksiliui pavyko „išplėšti iš velnio nagų“ kelis kitus žmones, tame tarpe – Dianą Vogan. Įkvėpti Taksilio žygdarbių, palaikančius laiškus jai laiškus rašė net ir aukšti bažnyčios dvasininkai, įskaitant popiežių [[Leonas XIII|Leoną XIII]].
Triukšmingai religiją ir bažnyčią propaguojantį Taksilį globojo pats popiežius ir visa bažnyčios aukštuomenė. Jam buvo netgi suteikta audiencija [[Vatikanas|Vatikane]].
[[1897]] m. [[balandžio 19]] dieną kilo skandalas. Paryžiaus Geografų draugijos salėje rašytojas plačiai ir vaizdingai papasakojo, kaip 12 metų apgalvotai ir nuosekliai mulkino religijos tarnus, kaip žingsnis po žingsnio vis labiau išpūsdavo savo prasimanymus, matydamas, kad dvasininkai jais tiki. Kartu su juo kalbas pasakė ir bendražygiai. Paaiškėjo, kad Diana Vogan – išgalvotas asmuo, jos laiškus rašė pats Taksilis. Dvasininkų kompromitacija buvo milžiniška, popiežiaus „neklystamumui“ suduotas smūgis. [[Anri Rošforas]], prancūzų satyrikas, rašė: „Šventasis tėvas, maloningai priėmęs mistifikatorių privačioje audiencijoje, negali sakyti, kad jis čia niekuo dėtas. Šis pokštas visiškai sugriauna popiežiaus neklaidingumą, kurį jis paskelbė nepajudinama dogma“.
{{biograf-stub}}
|
