Markas Tulijus Ciceronas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 15:
Grįžęs iš [[Graikija|Graikijos]], Ciceronas aktyviai įsitraukė į politinę veiklą: [[76 m. pr. m. e.]] buvo išrinktas [[Kvestorius|kvestoriumi]] (mokesčių rinkėju) ir metus gyveno [[Sicilija|Sicilijoje]], kur pelnė didelę gyventojų pagarbą. Po Cicerono kvestoriumi dirbęs Veris išgarsėjo kaip kyšininkas bei lupikautojas, ir gyventojai jį padavė į teismą, o Ciceronas pasakė kaltinamąją kalbą „Prieš Verį“ (''In Verrem'', [[70 m. pr. m. e.]]). Su triumfu laimėjęs šį procesą ir įveikęs savo varžovą Hortenzijų, gynusį Verį, Ciceronas pelnė garsiausio Romos oratoriaus vardą ir [[69 m. pr. m. e.]] buvo išrinktas [[Edilas|edilu]], o [[66 m. pr. m. e.]] – [[Pretorius|pretoriumi]]. Tais pačiais metais, reikalaudamas [[Pompėjus|Pompėjui]] suteikti aukščiausią valdžią kovoje su [[Mitridatas|Mitridatu]], jis pasakė ir pirmąją politinę kalbą – „Apie Gnėjaus Pompėjaus karinę valdžią“ (''De imperio Cn. Pompei'', [[66 m. pr. m. e.]]).
[[64 m. pr. m. e.]], iškėlęs savo kandidatūrą [[Konsulas|konsulų]] rinkimuose, Ciceronas – ''[[homo novus]]'' („naujas žmogus“) – įveikė net penkis pretendentus ir buvo išrinktas konsulu [[63 m. pr. m. e.]] kadencijai. Tai buvo itin dramatiški metai. [[63 m. pr. m. e.]] Liucijus Sergijus [[Katilina]] ([[108 m. pr. m. e.|108]]-[[62 m. pr. m. e.|62]]), senos patricijų giminės palikuonis, teisėtu būdu rinkimuose negavęs konsulo vietos, jos ėmė siekti jėga, iš pradžių bandydamas nužudyti savo varžovus, o nepavykus, – suorganizuodamas sąmokslą. Kaip konsulas Ciceronas ėmėsi aktyvių veiksmų, senate ir forume pasakė keturias kalbas „Prieš Katiliną“ (''In L. Catilinam orationes quatuor''), įtikino senatą paskelbti ypatingąją padėtį (senatus consultum ultimum), kuri suteikdavo konsului gyvybės ir mirties sprendimo teisę. Ja pasinaudojęs, Ciceronas mirties bausme nuteisė penkis Romos piliečius, aristokratų atstovus, sąmokslo dalyvius. Katilinos sąmokslas buvo nuslopintas, o pats jis žuvo susirėmimuose su Romos kariuomene. Ši pergalė Ciceronui pelnė tėvynės tėvo (''pater patriae'', [[
Tačiau prieš Ciceroną ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininkai, ypač Publijus Klaudijus Pulchras. [[59 m. pr. m. e.]] tapęs liaudies tribūnu (''tribunus populi''), senatui jis pateikė svarstyti įstatymo projektą ''Klaudijaus įstatymas dėl mirties bausmės Romos piliečiui'' (''Lex Claudia de capite civis Romani''), kuriuo tremtis buvo numatoma tam, kuris, neperdavęs teismui, mirties bausme nubaudė Romos pilietį. Nors Cicerono vardas nebuvo minimas, niekas neabejojo, kad labiausiai jis nukreiptas būtent prieš Ciceroną. Nelaukdamas, kol senatas priims įstatymą ir bijodamas susidorojimo, Ciceronas išvyko iš Romos ir metus praleido [[Makedonija|Makedonijoje]] bei [[Ilirija|Ilirijoje]]. Jo namas Romoje buvo sugriautas, turtas paimtas į valstybės iždą. Tik asmeniškas Pompėjaus įsikišimas ir optimatų baimė, kad auganti Klaudijaus įtaka nesukurstytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono padėtį. [[57 m. pr. m. e.]] jis grįžo į Romą, tačiau, siekdamas susigrąžinti turtą ir atstatyti savo teises, patyrė nemažai sunkumų.
| |||