Lenkijos karalystės Seimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Senato posėdžiams pirmininkaudavo Lenkijos Karalius, pavietų atstovų posėdžiams – [[Seimo Pirmininkas|Seimo Maršalas]]. Seimo sprendimų arba įstatymų paketas, Seimo Maršalo iš seime pareikštų nuomonių parengiamas baigiamuosiuose posėdžiuose, buvo vadinamas [[konstitucija]]. Vėliau, jau ir po [[Liublino unija|Liublino unijos]], susiformavo praktika, kad konstitucija laikoma priimta tik tada, kai nė vienas Seimo atstovas neprieštarauja (liberum [[veto]] teisė). Konstitucijos ar įstatymai automatiškai pavietuose neįsigaliodavo – juos dar turėdavo patvirtinti kiekvieno pavieto seimelis. Seimo konstitucijų kalba iki [[1543]] m. buvo [[lotynų kalba|lotynų]], vėliau, taip pat ir sudarius [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respubliką]] bei pradėjus veikti bendram Seimui, jos buvo rašomos ir publikuojamos [[lenkų kalba]].

 

 

[[1569]] m. [[liepos 1]] d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją – Liublino unija. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės išlaikė savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau valstybių unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, bendrą valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, nors ir su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais apsikeitė. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki [[1791]] m. [[gegužės 3]] d. [[Gegužės 3 Konstitucija|Konstitucijos]], paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Žygimantas Augustas]].