Valsčius: Skirtumas tarp puslapio versijų

XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje Lietuvos [[Didysis kunigaikštis|Didžiojo kunigaikščio]] domenas išsiplėtė, susiformavo nuolatinis [[pilis|pilių]] bei kiemų tinklas. Valdančioji [[dinastija]] Lietuvos teritoriją vienijo pašalindama žemių kunigaikščius, o į jų vietą skirdama sau pavaldžius vietininkus. Pilys ir kiemai tapo administraciniais centrais, o pilių seniūnai – vietininkais, karo vadais ir teisėjais. KunigaigštukųKunigaikštukų žemės virto valsčiais – administraciniais vienetais.

XIII-XIV a. Lietuvoje valsčių sudarė keli kaimai ir laukai aplink pilį. ''Kaimu'' tuo metu vadinta [[bajorai (luomas)|bajoro]] [[sodyba]] su jam priklausiusių žmonių sodybomis, ''lauku'' – valstiečių sodybų grupės užimtas plotas. Kiekviename valsčiuje buvo kilmingajam priklausiusi [[pilis]] ar įtvirtinta [[gyvenvietė]]. Į jas, kilus pavojui gintis nuo priešo subėgdavo valsčiaus gyventojai. Vėliau iš kaimų išsiskyrė praturtėjusių bajorų sodybos, pradėtos vadinti dvarais. Kaimuose liko tik prievoles atliekantys bajorai. Laukai, kuriuose buvo valstiečių sodybos, taip pat pradėti vadinti kaimais. [[VU|Vilniaus universiteto]] istorikas [[Henrikas Lovmianskis]] Lietuvoje yra suskaičiavęs 77 valsčius. Valsčiai, kuriuos sudarydavo po keletą kaimų bendruomenių, jungėsi į žemes.

[[Kazimieras Jogailaitis|Kazimiero]] [[1442]] m. privilegija leido bajorams patiems rinkti vietos administratorius – [[vaitas|vaitus]]. Tačiau Didžiajam kunigaikščiui priklaususių dvarų aukščiausius pareigūnus – [[tijūnas|tijūnus]] skyrė Lietuvos valdovas. Tijūnai dažniausiai turėjo žemėvaldos tuose valsčiuose, kuriuos valdė. Patvirtinti tijūnais bajorai paprastai kreipdavosi į valdovą ([[Žemaitija|Žemaitijoje]] – į seniūną), prašydami suteikti jiems tuščių žemių valdomame valsčiuje, kur galėtų kurti nuosavų dvarų arimus. Neretai tijūnai pabuvodavo skirtingų valsčių valdytojais. [[1527]] m. Didysis kunigaikštis pertvarkė Žemaitijos seniūnijos administravimą. Nuo to laiko trylikos Žemaitijos valsčių tijūnus skyrė valdovas, o aštuoniuose savo vietininkus galėjo skirti seniūnas.

[[1795]] m., po [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|Trečiojo Respublikos padalijimo]] Lietuvą prijungus prie Rusijos, [[Jekaterina II]] Lietuvos [[gubernatorius|generalgubernatoriui]] N.Repninui įsakė buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją padalinti į dvi gubernijas: Vilniaus ir [[Slonimas|Slonimo]]. Gubernijos padalintos į pavietus, nuo XX a. pradžios lietuviškai vadinamus [[apskritis|apskritimis]]. [[1861]] m. po [[Baudžiava|baudžiavos]] panaikinimo visoje Rusijos imperijoje vėl įvesta luominė valstiečių savivalda – valsčiai.