Aukštutinė Silezija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Aukštutinė Silezija''' (lenkiškai: {{pl|Górny Śląsk}}, vokiškai: {{de|Oberschlesien}}, čekiškai: {{cs|Horní Slezsko}}) yra toliausiai į pietryčius nutolusi [[Silezija|Silezijos]] dalis. Iki [[1919]] m. sudarė vieną (''Oppelno'', lenk. ''Opole'') Vokiečių Silezijos provincijos apygardą. [[Versalio sutartis|Versalio sutartimi]] ([[1919]] m.) pietinė Hulčino sritis, 316 kv. km su 56 438 gyv. ([[1924]] m.) atiteko Čekoslovakijai[[Čekoslovakija]]i, o [[1922]] m. rytinė dalis - 3 213 kv. km su maždaug 1 mln. gyventojų - Lenkijai[[Lenkija]]i. Vokietijai[[Vokietija]]i liko 9713 kv. km su 1 379 408 gyv. ([[1925]] m.). Lenkijai atiteko turtingiausioji mineraliniais ištekliais ir svarbiausia pramone Aukštutinės Silezijos dalis. Ji apima [[Oderis|Oderio]] aukštupio [[Neisės]] ir [[Olsa|Olsos]] intakų baseiną. Čia buvo 56 iš 67 [[akmens anglis|anglies]] kasyklų, 50 proc. [[koksas|kokso]] gamybos, 11 iš 16 [[švinas|švino]] ir [[cinkas|cinko]] kasyklų, viso švino ir cinko liejyklos, 9 iš 14 plieno liejyklų, 5 iš 8 cinko skardos fabrikų.

Aukštutinės Silezijos paviršių sudaro 3 atskiros kraštovaizdžių zonos: [[Oderis|Oderio]] klonis (žemuma) einantis abiem upės pusėmis, [[Sudetai|Sudetų prieškalnės]] į vakaus nuo Oderio ir aukštumos į rytus nuo Oderio. Žemumose yra derlingos dirvos, vakarinėje dalyje esančios aukštumos iškyla iki 890 m.

Naudingosios iškasenos tai daugiausia geos kokybės akmens anglis, taip pat cinkas, švinas, geležies rūda, kalkakmenis, [[bazaltas]]. Kadangi šalia iškasamų mineralų yra dideli akmens anglies ištekliai, šioje srityje anksti atsirado ir išsivystė metalurgijos pramonė. Prieš Aukštutinės Silezijos padalinimą tarp Lenkijos ir Vokietijos pramonėje dirbo 280 000 darbininkų (175 000 akmens anglies kasyklose ir kokso gamyboje, 30 000 švino ir cinko kasyklose ir liejyklose). 1926 m. [[Vokietija|Vokietijos]] dalyje dirbo iš viso 26 000 darbininkų.