Trisdešimtmetis karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Trisdešimtmetis karas kilo 1618 m., kai Čekijos protestantai, bijodami savo religinės laisvės suvaržymo išsirinko karaliumi [[Palatinatas|Palatinato]] elektorių [[Fridrichas V|Fridrichą V]]. Ferdinandas II numalšino čekų sukilimą ir susidorojo su Habsburgams priešišku nobilitetu. Į karą įsitraukė protestantiškosios Vokietijos kunigaikštystės – Saksonija, Brandenburgas, Hesenas, taip pat Danija. Juos rėmė Olandija, Anglija ir Rišeljė Prancūzija. Priešininkų susigrupavimas religiniu principu nereiškė, kad tai buvo religinis karas. Svarbiausi buvo protestantų siekiai praplėsti savo valdas katalikiškų vyskupysčių sąskaita, o iš kitos pusės Habsburgų siekis primesti savo kontrolę visai Vokietijai bei apginti savo valdas nuo protestantizmo plitimo. Iš pradžių karas Habsburgams buvo sėkmingas, tačiau įsitraukus Švedijai ir Prancūzijai karo pobūdis pasikeitė. Ferdinandas II-asis mirė 1637 m. Karą užbaigė Vestfalijos taika, kuri stipriai susilpnino Habsburgų kaip imperatorių reikšmę. Imperijoje faktiškai buvo įteisintas Vokietijos valstybių suverenumas, dalis žemių atiteko užsienio valstybėms (Švedijai, Prancūzijai), dalis išėjo iš imperijos (Nyderlandai, Šveicarija). Protestantiškosios kunigaikštystės sustiprino savo padėtį prisijungdamos turtingas vyskupystes. Ypač savo valdas išplėtė Saksonija, kuri prisijungė Lužicą, ir Brandenburgas-Prūsija, kuriai atiteko Mindeno, Halberštato ir Magdeburgo vyskupystės bei [[Rytų Pomeranija]]. Nepaisant susilpnėjusios padėties Vokietijoje Habsburgai išliko viena iš didžiausių Europos galių, nes Vokietijoje per vėlesnius 200 metų neatsirado jokios kitos galios, pretenduojančios į hegemoniją.