Adrian Willaert: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
S Automatizuotas romėniškų skaičių taisymas. |
||
Eilutė 6:
Adrianas Vilartas gimė apie 1490 m. [[Ruselarė]]je arba [[Briugė]]je.<ref>Lewis Lockwood/Giulio Ongaro, [http://www.oxfordmusiconline.com/subscriber/article/grove/music/14497?q=Willaert&search=quick&pos=1&_start=1#firsthit Oxford Music Online]</ref> Apie jo jaunystę žinoma iš jo mokinio Giuseppe Zarlino darbų, muzikos teorijos srityje. Esą Vilartas keliavo į Paryžių studijuoti [[teisė]]s universitete, tačiau susidomėjo [[muzika]]. Mokėsi pas [[Jean Mouton]], tuo metu Prancūzijos karaliaus koplyčios narį. Išlikęs anekdotas iš tų laikų − esą Vilartas, lankymosi [[Roma|Romoje]] metu, rado popiežiaus koplyčios chorą, repetuojantį Vilarto motetą, apie kurį jie galvojo, kad jis yra [[Josquin des Prez|Žoskeno Deprė]]. Sužinoję, kad [[motetas]] − Vilarto, koplyčios choras daugiau nebenorėjo jo atlikti. Istorija buvo laikoma romantišku anekdotu, tačiau vis labiau manoma, kad apie 1515–1516 m. Vilartas išties buvo Romoje.
Pirmosios Vilarto pareigos Italijoje buvo dainavimas kardinolo [[Ipolito I d’Estė|Ipolito I d’Este]] chore. Jis galėjo būti pasamdytas anksčiausiai 1514 m. spalį. 1515 m. minimas užmokestis už dainavimą. 1517 m. kartu su kardinolu, kuris buvo paskirtas Estergomo vyskupu, Vilartas keliavo į Vengriją. Gali būti, kad jis dalyvavo [[Zigmantas Senasis|Zigmanto]] ir [[Bona Sforca|Bonos Sforcos]] vestuvėse Krokuvoje. Versija, kad jis kažkuriuo metu tarnavo Vengrijos karaliui [[Vladislovas II Jogailaitis|Vladislovui II
1517 m. Vilartas grįžo į Italiją, buvo patronuotas [[Ferara|Feraros]] hercogo [[Alfonsas I d’Estė|Alfonso I d’Este]]. 1527 m. Vilartui buvo patikėtas prestižinis [[kapelmeisteris|kapelmeisterio]] postas [[Šv. Morkaus bazilika|Šv. Morkaus bazilikoje]] Venecijoje. Buvo susitarta dėl 70 [[dukatas|dukatų]] užmokesčio, kuris 1529 m. pakeltas iki 100. Tarp 1535 m. ir 1556 m. užmokestis buvo pakeltas iki 200 dukatų per metus. Venecijoje Vilartas pradėjo garsėti talentingu kompozitoriumi ir giedotojų mokytoju. Šv. Morkaus bazilikoje tuo metu dainavo 16 dainininkų, suskirstytų į du chorus. Abu chorai dainuodavo vienu metu priešingose bažnyčios koplyčiose ir leisdavo kompozitoriui eksperimentuoti su polifoninio kūrinio garso ir melodijų kompoziciniais išdėstymais. Vilartas mokė daug būsimųjų Italijos kompozitorių ir yra laikomas Venecijos polifoninės muzikos mokyklos „tėvu“. Tarp Žoskeno mirties 1521 m. ir [[Orlandas Lasas|Orlando Laso]] bei [[Palestrina (kompozitorius)|Palestrinos]] iškilimo apie 1560 m. − Vilartas laikomas reikšmingiausiu Europos kompozitoriumi. Vilarto muzikos ir choro išdėstymo sprendimai, užfiksuoti Zarlino teoretiniuose veikaluose, paveikė Europos muzikos vystymąsi ir buvo pavyzdžiu vėlesniems Venecijos kompozitoriams.
| |||