Anton Webern: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 34:
'''Antonas Vėbernas''' ({{de|Anton Friedrich Wilhelm von Webern}}, [[1883]] m. [[gruodžio 3]] d., [[Viena]] – [[1945]] m. [[rugsėjo 15]] d., [[Miterzilis]]) – XX a. [[Austrija|Austrijos]] kompozitorius, kūręs atonalinę ir dvylikatonę muziką. Žinomas pasakalija orkestrui, kamerine muzika ir dainomis (lydais).
== Biografija ==
Antonas fon Vėbernas gimė [[1883]] m. [[gruodžio 3]] d. [[Viena|Vienoje]], tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Jo tėvas Karlas buvo kalnakasybos inžinierius, ilgainiui iškilęs iki imperijos kalnakasybos departamento vadovo. Motina Amelija buvo pianistė ir dainininkė, ji pirmoji supažindino Antoną su muzika. Antonas buvo ketvirtasis vaikas šeimoje, iš kurių du neišgyveno kūdikystės. 1890 m. šeima dėl tėvo pareigų persikėlė į [[Gracas|Gracą]] ir vėliau į [[Klagenfurtas|Klagenfurtą]]. 1899 m. Klagenfurte sukurti anksčiausi A. Vėberno kūriniai: „Du kūriniai violončelei ir pianinui“ bei keletas dainų. Po gimnazijos baigimo A. Vėbernas lankėsi [[Bairoito festivalis|Bairoito festivalyje]], kur jam įspūdį padarė [[Richardas Vagneris|R. Vagnerio]] operų atlikimas. 1902 m. šeima grįžo į Vieną, kur A. Vėbernas pradėjo studijuoti [[muzikologija|muzikologiją]] Vienos universitete. 1904 m. A. Vėbernas keliavo į [[Berlynas|Berlyną]] tikėdamasis tobulintis pas kompozitorių [[Hans Pfitzner|Hansą Pficnerį]], tačiau nusivylė šiojo požiūriu į [[Richardas Štrausas|R. Štrauso]] ir [[Gustavas Maleris|G. Malerio]] kūrybą.
1904 m. grįžęs į Vieną A. Vėbernas pradėjo mokytis pas [[Arnoldas Šionbergas|A. Šionbergą]], prisijungdamas prie pastarojo mokinių ratelio. 1906 m. jis apsigynė muzikologijos daktaro disertaciją Vienos universitete tema pasirinkęs [[Heinrich Isaac|H. Izako]] choralinius kūrinius. 1908 m. A. Vėbernas formaliai baigė mokslus pas A. Šionbergą, tačiau nenutraukė ryšių su mokytoju, padėjo jam kopijuodamas partitūras, populiarindamas A. Šionbergo muziką. 1908 m. vasarą jis dirbo teatre [[Bad Išlis|Bad Išlyje]] chormeisteriu, papildomu dirigentu. 1909 m. trumpai dirbo [[Insbrukas|Insbruko]] ir [[Vienos Volksoper teatras|Vienos Volksoper]] teatruose. 1910 m. dirbo valstybiniame teatre [[Teplicė]]je ir 1910−11 m. teatre [[Gdanskas|Dancige]]. 1911 m. A. Vėbernas vedė Vilhelminą Mortl, kuri buvo jo motinos sesers duktė. Dėl to santuoka buvo tik civilinė. Tais pačiais metais gimė pirmasis poros vaikas, duktė Amalija. Viso jie susilaukė keturių vaikų. 1912−13 m. A. Vėbernas dirbo dirigentu-padėjėju [[Štetinas|Štetino]] valstybiniame teatre. 1913 m. kovo 31 d. jo kūriniai (op. Nr. 6) skambėjo skandalingame A. Šionbergo mokinių koncerte Vienoje, kuris buvo nutrauktas policijos. Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniui karui]] 1915 m. A. Vėbernas įstojo į kariuomenę savanoriu. Tarnavo pėstininkų dalinyje Klagenfurte, tačiau dėl prasto regėjimo nebuvo išsiųstas į frontą. 1915 m. gruodžio 26 d. [[Katalikų bažnyčia]] oficialiai palaimino jo ir Vilhelminos tuoktuves. 1916 m. A. Vėbernas prašymu buvo atleistas nuo tarnybos, tačiau dėl sąžinės priekaištų į ją greitu laiku grįžo ir vėl buvo atleistas dėl prasto regėjimo, šį kartą galutinai. Jis 1917−1918 m. dirbo Vokiečių teatre [[Praha|Prahoje]], 1918 m. atsisakė aristokratiško „fon“ priedėlio prie pavardės po Austrijos valdžios edikto, kuriuo jie buvo uždrausti. Dalyvavo kartu su A. Šionbergu įkuriant Privačių muzikinių pasirodymų draugiją, kuri populiarino moderniąją muziką. Ji surengė apie 100 koncertų ir 1922 m. pabaigoje veiklą nutraukė dėl pinigų stygiaus.
1920 m. A. Vėbernas pasirašė sutartį su Vienos „Universal Edition“ firma dėl savo kūrinių publikavimo. Jis dirbo dirigentu įvairioms Vienos organizacijoms. 1924 m. priėmė A. Šionbergo suformuluotą dvylikatonės muzikos metodą. Nors A. Vėbernas naudojo tą patį kompozicijos metodą kaip [[Arnoldas Šionbergas|A. Šionbergas]] ir [[Albanas Bergas|A. Bergas]], tačiau kiekvieno jų muzika buvo savita ir labai skirtinga nuo kolegų. 1925 m. jis pradėjo dėstyti Vienos Izraelitų institute akliems. Tai buvo vienintelis oficialus A. Vėberno mokytojo postas, kuriame jis išdirbo šešis metus. 1928−1935 m. reguliariai dirigavo koncertus oficialiam Austrijos radijo transliuotojui „RAVAG“. 1931 m. jis dirigavo [[Johanesas Bramsas|J. Bramso]] ir [[Arnoldas Šionbergas|A. Šionbergo]] choralinių kūrinių atlikimą [[garso įrašas|įrašams]] ir šie du kūriniai yra vieninteliai įrašai su A. Vėbernu-dirigentu. Nuo 1932 m. vedė privačias lekcijas.
Austrijoje pradedant įsigalėti [[fašizmas|fašistams]] A. Vėbernas pradėjo prarasti savo darbo vietas. 1939 m. Vokietijai [[Austrijos anšliusas|okupavus Austriją]] jis liko visai be pajamų ir „Universal Edition“ jį pasamdė dirbti su kūrinių katalogu. [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu 1944 m. jis trumpai buvo paimtas į civilių oro reidų policiją. Pilna darbo diena „Universal Edition“ firmoje jį išvadavo nuo daugelio civiliams priskirtų prievolių karo metu. Antonas Vėbernas žuvo 1945 m. rugsėjo 15 d. jau pasibaigus karui, kai išėjo parūkyti į namo verandą [[Miterzilis|Miterzilyje]]. Jį per klaidą nušovė [[JAV|amerikiečių]] kareivis Raimondas Belas, kuris atvyko padėti suimti A. Vėberno sūnėno, įtarto nelegalia prekyba. Kareivis tvirtino panaudojęs ginklą savigynai. Mirties metu A. Vėbernas buvo menkai žinomas kompozitorius, tačiau antrojoje XX a. pusėje jo autoritetas ženkliai išaugo ir jis kartu su [[Arnoldas Šionbergas|A. Šionbergu]] ir [[Albanas Bergas|A. Bergu]] laikomas vienu iš trijų reikšmingiausių [[Antroji Vienos mokykla|Antrosios Vienos mokyklos]] kompozitorių.
| |||