François Villon: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Fransua VilonasVijonas''' ({{fr|François Villon}}; [[1431]] – po [[14741463]] m.?) – [[Prancūzija|Prancūzijos]] XV a. poetas, vagis ir valkata. Jis labiausiai žinomas kūriniais ''Testaments'' (''Testamentai'') ir ''Ballade des Pendus'' (''Pakaruoklio baladė''). Dabar dažnai vadinamas modernios [[prancūzų poezija|prancūzų poezijos]] pradininku.<ref>{{cite web|title=François Villon|url=https://www.vle.lt/straipsnis/francois-villon/|author=G. Čepinskienė, redaktorė R. Dragenytė|date=2018-09-21, red. 2021-11-25|publisher=[[VLE]]|accessdate=2022-02-26}}</ref>

VilonasVijonas greičiausiai gimė [[Paryžius|Paryžiuje]] [[1431]] m. Nuo [[vaikystė]]s gyveno skurdžiai, anksti mirė tėvas. Šią pavardę jis perėmė iš savo dėdės [[kanoninė teisė|kanoninės teisės]] profesoriaus, kuris jį globojo. Dvylikos metų tapo menų studentu [[Paryžiaus universitetas|Paryžiaus universitete]]. [[Bakalauras|Bakalauro]] studijas baigė [[1449]] m., o [[magistras|magistro]] – [[1452]] m. Studijų metais Vijonas gyveno audringą Paryžiaus studento gyvenimą.

Pirmas reikšmingas skandalas VilonoVijono gyvenime įvyko [[1455]] m., kai konflikto metu jis susimušęs nužudė kunigą ''Philippe Chermoye''. Už tai buvo nubaustas [[tremtis|tremtimi]], bet [[Prancūzijos karalius]] [[Karolis VII Nugalėtojas|Karolis VII]] paskelbė [[amnestija|amnestiją]]. Vis dėlto, jis už nusikaltimą, prarado darbą Navaro kolegijoje (Paryžiaus universitete) ir buvo priverstas užsidirbti dainuodamas [[smuklė]]se. [[1456]] m. pabaigoje jis vėl įsivėlė į bėdą: įsivėlęs į muštynes buvo stipriai sumuštas ir norėdamas išvengti pajuokos pasitraukė į provinciją. Prieš išvažiuodamas jis parašė ''Petit Testament'' (''Mažąjį Testamentą''). Tų pačių metų [[Kalėdos|Kalėdų]] dienomis buvo įsilaužta į Navaro kolegiją ir pavogta 500 aukso kronų. Vagystė pastebėta tik kitų metų vasarį, o pati vagių gauja buvo susekta tik gegužę. Tardant vieną pagautų įsilaužimo dalyvių paaiškėjo, kad gaujos lyderis yra Fransua Vijonas, tuo metu dingęs iš Paryžiaus.

Už šį ir kelis kitus smulkius nusikaltimus jis buvo dar kartą ištremtas. Ketverius po to sekusius metus jis buvo keliautojas, besiverčiantis atsitiktinėmis [[vagystė]]mis. Žinoma, kad jis lankėsi kunigaikščio Karolio Orleaniečio dvare, kur dalyvavo poezijos konkurse, taip pat lankėsi [[Puatjė]] ir [[Grenoblis|Grenoblio]] apylinkėse. [[1461]] m. vasarą jis praleido vyskupo kalėjime [[Luarė]]. Iš kalėjimo paleistas tų pačių metų spalį, kai atėjus į valdžią naujam karaliui [[Liudvikas XI|Liudvikui XI]] buvo išleisti visi kaliniai. Po to jis parašė žymiausiąjį darbą – ''Grand Testament'' (''Didysis Testamentas''). Sugrįžęs į Paryžių F. VilonasVijonas kurį laiką gyveno ramiai. Navaro kolegijos vagystės tyrimas dėl įrodymų stokos buvo nutrauktas. Tačiau VilonasVijonas vėl įsivėlė į muštynes [[1463]] m., buvo suimtas, kankintas ir nuteistas pakarti. Bausmė vėliau pakeista tremtimi. Apie vėlesnį jo gyvenimą nieko nežinoma.

VilonasVijonas buvo didelis poezijos temų ir formų novatorius. Jis buvo puikiai susipažinęs su dvaro idealais, bet sąmoningai ėjo prieš srovę, jo poezija dažnai pavirsdavo [[parodija|parodijomis]] ir vulgariais juokeliais, prisodrintos jo nuosavo žodyno. Kelios mažiau žinomos [[poema|poemos]] sukurtos Paryžiaus vagių [[slengas|slengu]]. Dauguma Vijono eilių yra apie jo paties gyvenimą, skurdą, bėdas.

VilonasVijonas savo metu buvo beveik nežinomas ir iš naujo atrastas tik [[XVI amžius|XVI amžiuje]], kai jo darbus išleido poetas [[Clément Marot]].