1791 m. Prancūzijos Konstitucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Constitution-francaise-1791.png|thumb|250px|Diagrama, rodanti ryšius tarp [[valdymo organas|valdymo organų]] pagal 1791  m. Prancūzijos konstituciją]]

'''1791  m. Prancūzijos Konstitucija'''  – [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[konstitucija]], priimta 1791  m. [[rugsėjo 3]] d., priimta [[Steigiamasis susirinkimas (Didžioji Prancūzijos revoliucija)|Steigiamojo susirinkimo]].<ref>[https://www.britannica.com/topic/Constitution-of-1791-French-history ''Constitution of 1791'']. Britannica Online encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2022-02-21.</ref> Galiojo iki [[1793 m. Prancūzijos Konstitucija|1793  m. birželio 24 d.]]<ref>Arthur Augustus Tilley. Modern France– A Companion to French Studies. CUP Archive, 1922, p. 339.</ref>

Tai [[Steigiamasis susirinkimas (Didžioji Prancūzijos revoliucija)|Steigiamojo susirinkimo]] veiklos kulminacija. Jo atstovai laikė savo tikslu [[konstitucinė monarchija|konstitucinę monarchiją]], santvarką, kurią [[Amerika|Amerikoje]] įtvirtino [[Teisių bilis]]. Tokiai santvarkai dirvą paruošė įvairios Steigiamojo susirinkimo reformos: feodalinių teisių ir privilegijų dalinis panaikinimas (1789  m. [[rugpjūčio 11]] d. dekretas „Dėl feodalinių teisių ir privilegijų panaikinimo“, piliečių teisių ir konstitucinės santvarkos, tautos [[suverenitetas|suvereniteto]] įtvirtinimas [[Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija|„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“]], [[rinkimų teisė]]s nustatymas, įvedant „aktyvių“ piliečių kategoriją (1789  m. [[gruodžio 22]] d.).<ref>Paul R. Hanson. Historical Dictionary of the French Revolution. Rowman & Littlefield, 2015, p. 14.</ref><ref>[https://alphahistory.com/frenchrevolution/constitution-of-1791/ The Constitution of 1791]. Apha History. Nuoroda tikrinta 2022-02-21.</ref>

Nacionalinis [[Įstatymų leidžiamasis susirinkimas (Didžioji Prancūzijos revoliucija)|Įstatymų leidžiamasis susirinkimas]]  – nuolatinė vienų rūmų institucija. Nepasitikėta aristokratinėmis, monarchinėmis antrųjų rūmų tradicijomis [[Anglija|Anglijoje]], tikėtasi palengvinti revoliucinių reformų vykdymą. Išimtinė susirinkimo kompetencija buvo įstatymų leidyba, visiems nutarimams, išskyrus liečiančius mokesčius, [[karalius]] turėjo [[veto teisė|veto teisę]].

Įstatymų leidžiamosios valdžios [[rinkimai|rinkimų]] tvarka: Renkamas dvejiems metams, [[karalius]] iki šio termino negali jo paleisti. Rinkimuose galėjo dalyvauti tik „aktyvieji“ [[pilietis|piliečiai]] (25  m. vyrai, ne tarnai, mokantys tam tikrus mokesčius, išgyvenę kantone daugiau 1  m.). [[Rinkimai]] netiesioginiai: [[pilietis|piliečiai]] renkasi kantonuose, kur išrenka rinkikus, o šie renkasi departamentuose ir renka departamentui nustatytą atstovų skaičių. Atstovai laikomi [[tauta|tautos]], o ne departamento atstovais.

[[Preambulė]]je skelbiama apie [[luomai|luomų]] panaikinimą. Skelbiamas tautos [[suverenitetas]] (3 str. „Apie valstybės valdžias“). Reglamentuotas administracinis teritorijos suskirstymas  – departamentai  – distriktai  – kantonai  – taip siekiama panaikinti feodalinio skirstymo į senjorijas liekanas.