Beneficija: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[VII amžius|VII]] amžiaus pradžioje [[Frankų valstybė]]je po [[Karlas Martelis|Karlo Martelio]] beneficinės reformos žemė buvo duodama (dažniausiai už karinę tarnybą) iki gyvos galvos. Beneficija buvo skiriama kartu su joje gyvenenčiais valstiečiais, kurie vis labiau priklausė nuo feodalo. Išsivysčius feodaliniams santykiams, beneficija tapo paveldima feodalo žemės nuosavybe (lenu, [[Feodas|feodu]]) ir sudarė feodalinės hierarchijos ekonomikos pagrindą.

 

[[XIV amžius|XIV]] amžiaus pabaigoje didieji [[Lietuva|Lietuvos]] [[Kunigaikštis|kunigaikščiai]] ėmė dalyti žemes. Atsiradus beneficijai, bajorai suskilo į privilegijuotuosius (šlėkštas) ir neprivilegijuotuosius (negavusius benefecijos), atsirado sąlyginis žemės valdymas. [[XV amžius|XV]] amžiuje LDK benficijų skaičius ir dydis sparčiai didėjo, dydžiu jos pralenkė tėvonijas.

 

Taip pat bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias [[LDK]] dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo [[XIV amžius|XIV]] amžiaus pabaigos. Tridento bažnyčios surinkimas ([[1545]]-[[1563]]) benficijas apribojo. Lietuvoje beneficijų karpymas nusitęsė iki [[XVIII amžius|XVIII]] amžiaus.

 

 

[[de:Pfründe]]