Galindai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Galindų''' vardu paprastai įvardijami tik vadinamieji vakarų galindai (viena iš 9 prūsų kilčių, archeologų siejama su V-VIV–VI a. susiformavusia Olštino[[Olštyno kultūra|Olštyno kultūrine grupe]]). Be jų, mokslui dar žinomi [[Protva|Protvos]] upės baseine (į pietvakarius nuo Maskvos, dab. Možaisko ir Borovsko m. apylinkėse) gyvenę [[rytų galindai]]. Vakarų [[galindų kalba]], o veikiau [[tarmė]], turėjo priklausyti vakarų [[baltų kalbos|baltų kalbų]] grupei.

Vakarų galindai ([[prūsų kalba|prūsiškai]]: *''Galindis'', [[lotynų kalba|lotyniškai]]: ''Galindae'') yra XVI ar XVII a. išnykusi [[prūsai|prūsų]] kiltis, gyvenusi vad. [[Galinda|Galindoje]] (dabar  – [[Lenkija|Lenkijoje]]) ir kalbėjusi [[prūsų kalba]], tiksliau, pietrytine jos tarme. XIII a. jų gyvenamasis arealas šiaurės rytuose beveik siekė [[Geldapės upė|Geldapės upę]], kurios pakrantėse gyveno [[nadruviai]]; vakariniai, kitapus [[Alna (upė)|Alnos]] aukštupio gyvenę galindų kaimynai buvo [[sėsnos]], šiauriniai  – [[bartai]], o rytiniai  – [[jotvingiai|sūduviai]]. Su pastaraisiais galindus siejo (ypač XII-XIIIXII–XIII a.) itin glaudūs kariniai politiniai ryšiai.

Apie krikščioniškosios eros pradžią „galindais“ greičiausiai vadinta platesnė nei kiltis (klanas) etninė bendrija, pvz., visi lingvistiniai senprūsių protėviai (vad. Bogačevo ([[lenkų kalba|lenk.]] ''Kultura bogaczewska''; II a. pr. m. e.  – V a.) kultūros nešėjai,- lenkų mokslininkai, kalbėdami apie šią archeologinę kultūrą palikusius „galindus“, turi omeny ne šio straipsnio objektą, o beveik visoje buv. [[Prūsija|Rytprūsių]] pietinėje dalyje gyvenusį baltų etnosą; tikėtina, kad prūsų, arba senprūsių etnosas (gentis) susiformavo „archeologinių galindų“ palikuonių, t. y., [[Olštynas|OlštinoOlštyno]] ir [[Elbingas|Elbingo]] kultūrinių grupių paminklus palikusių [[etnosas|etnosų]] pagrindu, šiems etnosams apie VIII ir IX a. sandūrą pasislinkus į būsimų [[Notanga|Notangos]], [[Semba|Sembos]] bei [[Nadruva|Nadruvos]] teritoriją ir ilgainiui lingvistiškai asimiliavus joje gyvenusias [[kuršiai|kuršiams]] bei [[skalviai|skalviams]] giminingas kiltis).

[[V amžius|V]]-[[VI amžius|VI]] a. galindų kilties kultūros centras buvo dabartinio OlštinoOlštyno apylinkėse. Iš archeologų randamų galindų dirbinių puošnumo galima spręsti, kad [[VI amžius|VI]]–[[VII amžius|VII]] a. galindai buvo pati turtingiausia baltų kiltis. Svarbiausia šio turtingumo priežastis buvo [[gintaras|gintaro]] prekyba; iš mainais už gintarą įvairiose Europos šalyse gaunamo [[sidabras|sidabro]] ir [[auksas|aukso]] galindai gamino ne tik [[papuošalai|papuošalus]], bet ir žirgų apdaro detales. Galindų vyrų drabužiai būdavo susegami lankinėmis [[segė]]mis, o moterų  – sidabrinėmis segėmis su ataugėlėmis (vad. „pirštuotosiomis segėmis“). Mirusiųjų palaikai buvo deginami; sudegusius palaikus galindai supildavo į keramines [[urna]]s (jos būdavo įv. formų, kartais su langeliais), o šias užkasdavo duobėse. Prie urnos dažnai būdavo padedamos kelios puodynėlės ar nedideli puodeliai. Į vyro kapą paprastai dėti [[ietis]] ir [[skydas]]; greta galindų kario palaikų kartais būdavo užkasamas nesudegintas žirgas su puošniu apdaru.

XI-XIIIXI–XIII a. laikomi galindų kultūros nuosmukio laikotarpiu. Tuo metu, vykstant aršioms galindų kovoms su jų pietiniais kaimynais [[Mazovija|mazoviečiais]], dalis galindų pasitraukė į jotvingių žemes.

[[1243]]  m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo akte pateiktas tuometinių „lietuvių ribų“ aprašymas leidžia manyti, kad apie XIII a. vidurį (galbūt jau nuo XII a. pab.) Galinda kartu su Sūduva/Jotva priklausė [[LDK]].

Nuo XIII a. I pusės mazoviečiai jau tik talkino Galindą siaubusiems kryžiuočiams; vėliau šiems sąjungininkams ėmus varžytis dėl galindų žemių, galiausiai XIII a. 8 dešimtmetyje visa Galinda buvo užkariauta [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] ([[Didysis prūsų sukilimas|Didžiojo prūsų sukilimo]] metu Galindos užkariavimui bei [[christianizacija]]i dar tik ruoštasi,– istorikams žinoma, kad [[1268]]  m. sausį popiežius [[Klemensas IV]] leido Olomouco vyskupui išplėsti savo dvasinę valdžią ir į Galindą, Sūduvą bei [[Lietuva|Lietuvą]],– „jei šie kraštai bus užkariauti Čekijos karaliaus“).

XIV-XVXIV–XV a. galindų kraštas buvo iš dalies kolonizuotas vokiečių, o XVI-XVIIXVI–XVII a., jau pasibaigus [[Vokiečių ordinas|Ordino]] (nuo 1525  m.  – [[Prūsijos hercogystė]]s) valdomų senprūsių žemių lenkiškajai kolonizacijai, savajame krašte po XIII a. įvykių likę galindai sulenkėjo, taip įsiliedami į [[mozūrai|mozūrų]] etnokultūrinę grupę.