Atropatena: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: {{Infolentelė Buvusi valstybė |ilgas pavadinimas = Atropatene<br />''Ātṛpātakāna'' |paprastas_pav = Atropatenas |era = Antika |statusas = Autonomiją turinti valstybę, dalį egzistavimo turėjusi vasalinius santykius su Partų imperija (148 arba 147 m. pr. m. e. –226 m. e. m.) |valdymo_forma = Monarchija |year_start = apie 323 m. pr. m. e. |year_end... |
(Jokio skirtumo)
|
22:50, 28 sausio 2022 versija
Atropatena (sen. pers. Ātṛpātakāna; sen. gr. Ἀτροπατηνή) – senovės iranėnų karalystė, maždaug 323 m. pr. m. e. įkurta persų satrapo Atropato. Karalystė buvo įsikūrusi šiaurinėje dabartinio Irano dalyje ir Atropato įpėdinių buvo valdomos iki I-ojo mūsų eros amžiaus pradžios, kol juos pakeitė partų Aršakidų dinastija.[2][3][4]}} 226 m. Atropatena buvo nukariauta sasanidų ir paversta marzbanu („margrafų“) valdoma provincija.[5] Atropatena buvo vienintelis Irano regionas, kuriame zoroastrizmas išliko dominuojantis visą laiką nuo pat Achemenidų dinastijos pradžios iki arabų užkariavimo.
| Atropatene Ātṛpātakāna | ||||
| Autonomiją turinti valstybę, dalį egzistavimo turėjusi vasalinius santykius su Partų imperija (148 arba 147 m. pr. m. e. –226 m. e. m.) | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Ganzakas | |||
| Religija | Zoroastrizmas[1] | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Era | Antika | |||
Atropateno pavadinimas taip pat buvo vartojamas ir Azerbaidžanui nusakyti.[6]
Pavadinimo kilmė
Strabono teigimu, Atropatenos vardas kilo iš Achemenidų imperijos didiko Atropato. Strabonas savo knygoje “Geografija” rašo, kad Medija buvusi padalinta į dvi dalis – Didžiąją Mediją su metropoliu Ekbatana ir Atropato Mediją, kurios pavadinimas kilęs iš didiko Atropato, kuris apsaugojęs šią šalį, priklausiusią Didžiajai Medijai, nuo tapimo Makedonijos dalimi.[7][8] Tuo tarpu viduramžių Arabijos geografai pavadinimo kilmę aiškino kitaip – anot jų, pavadinimas susijęs su Adorbadoru, šventiko vardu, reiškiančiu „ugnies sergėtojas“.[8]
Istorija
331 m. pr. m. e. įvyko Gaugamelų mūšis tarp Achmenidų valdovo Dariaus III-ojo ir Aleksandro Makedoniečio, kuriame Achmenidų pusėje kovoto Atropato armija. Mūšį laimėjus Aleksandro kariuomenei ir žlugus Achmenidų imperijai, Atropatas pareiškė lojalumą Aleksandrui. 328-327 m. pr. m. e. jis buvo Aleksandro paskirtas Medijos valdytoju. Po Aleksandro Makedoniečio mirties 323 m. pr. m. e. makedonų užkariautos žemės buvo padalintos tarp diadochų (Babilono padalijimas). Buvusi Achmenidų Medijos satropija buvo padalinta į dvi valstybes: Media Magna, arba Didžiąją, apėmusią pietinę dalį ir perduotą Peitonui, vienam iš Aleksandro apsaugininkų. Mažesnė dalis šiaurėje, kuri tuomet buvo Matieno satropija, tapo Atropateno Medija, o ja valdyti gavo Atropatas, buvęs Achmenidų Visos Medijos valdytojas. Tuo metu jis jau buvo susigiminiavęs su Perdiku, Aleksandro paskirtu regentu, - buvo jo uošvis.[9][10][11][12] Neilgai trukus Atropatas atsisakė mokėti duoklę Seleukui ir paskelbė Atropateno Mediją nepriklausoma karalyste. Tačiau seleukidų valstybę valdant Antiochui III, šis valstybę užpuolė 223 m. pr. m. e. Seleukidams triumfuojant, Atropatenos karalius Artabazanas buvo priverstas pripažinti seleukidų viršenybę. Kita vertus, šalis išliko nominaliai nepriklausoma. 190 m. pr. m. e. seleukidai Magnezijos mūšio metu buvo sumušti romėnų, tuo metu bandžiusių plėsti savo valdas į rytus. Romėnų grėsmė vertė Atropateną ir Partą vienytis prieš bendrą priešą
38 m. pr. m. e. įvyko mūšis tarp romėnų ir partų, pasibaigęs romėnų pergalę. Po dvejų metų romėnų generolas Atonijus užpuolė vieną pagrindinių Atropatenos miestų, Fraspą. Tačiau miestas turėjo gerus gynybinius įtvirtinimus, tad romėnai puldami patyrė milžiniškų nuostolių (neteko apie 35 000 karių) ir turėjo atsitraukti. Vėliau Atropatena Romoje ieškodavo sąjungininko prieš Partą, nes pataroji norėjo Atropatenos žemes prisijungti. Dinastija, kurios pradininkas Atropatas, šalį valdė keletą šimtmečių; iš pradžių kaip nepriklausomą valstybę, po to — kaip aršakidų vasalė. Dar vėliau šalies valdymą perėmė aršakidai.[5]
Vėlyvuoju Partos laikotarpiu imperija ėmė silpti ir jai darėsi sunku išlaikyti vakarinę Irano dalį nuo antpuolių.[13] Iranologo Turadžo Darjaė teigimu, būtent valdant partų monarchui Vologezui V-ajam dinastija prarado savo prestižą tarp kitų šalių.[14] Atropateno gyventojai (tiek didikai, tiek valstiečiai) rėmė Sasanidų imperijos princą Ardaširą I-ąjį jam kovojant prieš Vologezo V-ojo sūnų Artabaną IV-ąjį.[15] Manoma, kad Atropatenos didikai susivienijo su sasanidais tikėdamiesi tvirtos valstybės, kurios valdovas gebąs palaikyti tvarką. Tuo tarpu dvasininkija galėjo jaustis atstumta aršakidų, todėl veikiausiai taipogi palaikė sasanidus dėl jų paramos zoroastrizmui.[16]
Valdovų sąrašas
Nepaisant to, kad Atropatena kelis šimtmečius buvo valdoma karalių, tik dalis jų vardų yra žinomi, o jų valdymo metai yra dar sunkiau identifikuojami. Lentelėje žemiau nurodyti žinomi valdovai ir apytiksli valdymo metų trukmė (daugeliu atveju tik konkretūs metai, kada žinoma apie valdymą).
| Valdovo vardas | Valdymo metai | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Atropato giminė | |||||||||
| Atropatas | apie 323 m. pr. m. e. | ||||||||
| Artabazanas | 221 m. pr. m. e. | ||||||||
| Mitridatas I-asis | 67 m. pr. m. e. | ||||||||
| Darius I | 65 m. pr. m. e. | ||||||||
| Ariobarzanas I | 59 m. pr. m. e. | ||||||||
| Artavasdas I-asis | iki 30 m. pr. m. e. | ||||||||
| Asinalas | 30 m. pr. m. e. | ||||||||
| Ariobarzanas II | 28 arba 20 m. pr. m. e. - 4 m. e. m. | ||||||||
| Artavasdas II-asis | 4-6 m. e. m. | ||||||||
| Aršakidų dinastija | |||||||||
| Artabanas | iki 12 m. | ||||||||
| Vononas | 12-51 m. | ||||||||
| Pakoras | nuo 51 m. | ||||||||
Šaltiniai
- ↑ Boyce & Grenet 1991, p. 71.
- ↑ Olbrycht (2014), 96 psl.
- ↑ Gregoratti (2017), 138 psl.
- ↑ Schippmann (1987), 221–224 psl.
- ↑ 5,0 5,1 Schippmann 1987, pp. 221–224.
- ↑ Yarshater, Ehsan (1983), The Cambridge history of Iran, Kembridžo universiteto leodykla, p. 1408, ISBN 978-0-521-20092-9, "Atropatene, žr. skyriuje Azarbaijan"
- ↑ „Strabo, Geography, Book 11“. www.perseus.tufts.edu. Nuoroda tikrinta 2020-04-30.
- ↑ 8,0 8,1 de Planhol 1987, pp. 205–215.
- ↑ Chaumont 1987, pp. 17–18.
- ↑ „Strabo, Geography, Book 11, chapter 13, section 1“. www.perseus.tufts.edu. Nuoroda tikrinta 2020-04-30.
- ↑ Cheshire, Keyne (2009). Alexander the Great. Cambridge University. p. 73. ISBN 9780521707091.
- ↑ F. Mirwaisi, Hamma (2010). Return of the Medes: An Analysis of Iranian History. Wheatmark. p. 123. ISBN 9781604944495.
- ↑ Ghodrat-Dizaji 2007, p. 87.
- ↑ Daryaee 2010, p. 249.
- ↑ Ghodrat-Dizaji 2007, pp. 87–88.
- ↑ Ghodrat-Dizaji 2007, p. 88.
Literatūra
- Boyce, Mary; Grenet, Frantz (1991). Beck, Roger (red.). A History of Zoroastrianism, Zoroastrianism under Macedonian and Roman Rule. Leiden: Brill. ISBN 978-9004293915.
- Daryaee, Touraj (2010). „Ardashir and the Sasanians' Rise to Power“. University of California: 236–255.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - de Planhol, X. (1987). "Azerbaijan i. Geography". In Yarshater, Ehsan (ed.). Encyclopædia Iranica, Volume III/2: Awāʾel al-maqālāt–Azerbaijan IV. London and New York: Routledge & Kegan Paul. pp. 205–215. ISBN 978-0-71009-114-7.
- Ghodrat-Dizaji, Mehrdad (2007). „Administrative Geography of the Early Sasanian Period: The Case of Ādurbādagān“. Iran: Journal of the British Institute of Persian Studies. 45 (1): 87–93. doi:10.1080/05786967.2007.11864720. S2CID 133088896.
- Gregoratti, Leonardo (2017). „The Arsacid Empire“. In Daryaee, Touraj (red.). King of the Seven Climes: A History of the Ancient Iranian World (3000 BCE - 651 CE). UCI Jordan Center for Persian Studies. pp. 1–236. ISBN 9780692864401.
- Olbrycht, Marek Jan (2021). Early Arsakid Parthia (ca. 250-165 B.C.). Brill. ISBN 978-9004460751.
- Olbrycht, Marek Jan (2014). „The Genealogy of Artabanos II (AD 8/9–39/40), King of Parthia“: 92–97.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - Strabonas, Geographica.
- Schippmann, K. (1987). "Azerbaijan III. Pre-Islamic History". In Yarshater, Ehsan (ed.). Encyclopædia Iranica, Volume III/2: Awāʾel al-maqālāt–Azerbaijan IV. London and New York: Routledge & Kegan Paul. pp. 221–224. ISBN 978-0-71009-114-7.