Stoicizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.60.139.11 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Nomad keitimas)
Žyma: Atmesti
Dabartinė straipsnio būklė labai prasta. Čia tik smulkus pakeitimas. Jei niekas kitas nesigriebs, tada, turėdamas laiko, užsiimsiu pertvarkymu.
Eilutė 1:
{{Šaltiniai|nuo=2020 m. lapkričio|neturi_nuo=2006 m. spalio}}
 
'''Stoicizmas''' – etinės [[filosofija|filosofijos]] srovė, atsiradusi [[III a. pr. m. e.]] antikinėje [[Senovės Graikija|Graikijoje]]. Vėliau išplito į [[Romos imperija|Romos imperiją]] bei darė įtaką [[Krikščionybė|krikščionybės]] doktrinos kūrimuisi. Stoicizmas deklaravo penkias kertines vertybes: teisingumą, išmintį, drąsą, saikingumą (kuklumas) ir nuosaikumą. Stoicizmo pradininku laikomas [[Zenonas Kitionietis]], gyvenęs [[335 m. pr. m. e.|335]]–[[263 m. pr. m. e.|263 pr. m. e.]] Jo pasekėjais laikomi [[Seneka]], [[Epiktetas]] ir [[Markas Aurelijus]] (Romos imperatorius).<ref name=":0" />
 
== Stoicizmo nuostatos ==
Kertinės stoicizmo vertybės:
Stoikai teigė, kad žmogui reikia išsivaduoti iš efektų – stiprios susijaudinimo būsenos. Stoicizmo idealas buvo apatija, stiprių afektų nebuvimas. Žmogui būtina daryti gerus darbus, nes tik jie formuoja išmintingą žmogų. Žmogaus tikslas – „gyventi sutariant (su prigimtimi)“. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią jį į „gerą gyvenimo vagą“ bei suteikiančią jam laimę. Išmintingo žmogaus tėvyne laikomas visas pasaulis, taigi tai teigdami stoikai suformuoja žmogų kosmopolitą. Pasak jų, būties esmė – tai moralinės pareigos atlikimas. Mirtis jiems buvus nereikšminga.<ref name=":0">{{cite web|url=https://lietuviukalbairliteratura.lt/helenizmo-epacha/|title=Helėnizmo epacha|author=<!--Nenurodytas-->|date=2013-04-21|website=|publisher=lietuviukalbairliteratura.lt|access-date=2022-01-23|quote=}}</ref>
* teisingumas,
* išmintis,
* drąsa,
* saikingumas (kuklumas),
* nuosaikumas.
 
Stoikų teologijoje aptariamas logas: [[Dievas]] yra kūrybinė pirminė galia, pirmoji visos būties priežastis. Jis yra tas logosas, kuriame glūdi visų daiktų protingosios augimo galios. Dievu vadinami ir formą suteikianti [[ugnis]] (pneuma), ir tvarką kuriantis logas, ir [[Dzeusas]]. Net kosmas, gimdantis visą gyvybę ir mąstymą, stoikams yra gyva būtybė, turinti dievišką sielą. Iš logo protingumo atsiranda tikslinga ir planinga daiktų bei įvykių tvarka: „Iš jo kyla teologijos požiūriu visiškai sutvarkyto pasaulio idėja, pasaulio, kuriame visa ko sąryšys – tai prasminga tvarka, kurią kuria ir pamažu įgyvendina viena vienintelė dieviškoji galia“. (M. Forschner)
Žymiausi stoicizmo atstovai: [[Zenonas Kitionietis]] (stoicizmo pradininkas), [[Seneka]], [[Epiktetas]], [[Markas Aurelijus]] (Romos imperatorius).
 
Stoikų teologijoje aptariamas logas: [[Dievas]] yra kūrybinė pirminė galia, pirmoji visos būties priežastis. Jis yra tas logosas, kuriame glūdi visų daiktų protingosios augimo galios.
 
Dievu vadinami ir formą suteikianti [[ugnis]] (pneuma), ir tvarką kuriantis logas, ir [[Dzeusas]]. Net kosmas, gimdantis visą gyvybę ir mąstymą, stoikams yra gyva būtybė, turinti dievišką sielą.
 
Iš logo protingumo atsiranda tikslinga ir planinga daiktų bei įvykių tvarka: „Iš jo kyla teologijos požiūriu visiškai sutvarkyto pasaulio idėja, pasaulio, kuriame visa ko sąryšys – tai prasminga tvarka, kurią kuria ir pamažu įgyvendina viena vienintelė dieviškoji galia“. (M. Forschner)
 
Tą nustatytą tvarką stoikai vadina [[likimas|likimu]] ({{el|heimarmene}}; {{la|fatum}}), o tikslą, kurio ja siekiama, apvaizda (''pronoia; providentia''). Pasaulyje neįmanoma išvengti būtinybės.
eilutė 48 ⟶ 38:
Svarbiausia stoicizmo idėja yra mokslas apie ''oikeiosis'' – pasisavinimą. Pasisavinimas sąlygoja tai, kad dorovinis žmogaus siekimas glūdi pačiuose jo prigimtiniuose polinkiuose. Oikeisosis – tai atsigręžimas į tai, ką žmogus, suvokdamas pats save, pripažįsta deramu dalyku. Žmogus pasisavina jam prigimtus dalykus ir atskiria jam naudingus dalykus nuo žalingų. Todėl ir kiekviena gyva būtybė siekia išlikti.
 
== Išnašos ==
Bręsdamas žmogus pamato, kad protas iš tikrųjų yra jo prigimtinė esmė. Be to, pasisavinimas išplečia dorovinį veiklos lauką bendruomenės naudai: individui priklauso ne tik jis pats, bet ir jo tėvai, draugai ir t. t., galiausiai visa [[žmonija]].
{{ref}}
 
Stoikų filosofijos idėjos lietuvių literatūroje.
 
 
{{filo-stub}}