Muhamedas Ali Paša: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:King sennar 1821.jpg|thumb|left|Šiaurės Sudano teritorijoje buvusio Sinaro sultonato paskutinis karalius Badi VII (valdė, [[1805]]–[[1821]])]]

Padedamas prancūzų karo patarėjų paša suburia modernią armiją ir sukuria karinį laivyną, kuriuo Osmanų sultonas ketino pasinaudoti. Būtent raginamas sultono Muhamedas Ali savo naująją armiją veda į karą prieš Arabijos [[vahabitai|vahabitus]], islamo reformų šalininkus. [[1812]] m. jo armija užima [[Meka|Meką]] ir [[Medina|Mediną]]. Paša nusipelno didžiulės pagarbos visame musulmonų pasaulyje. Nuo [[1820]] m. iki [[1823]] m. padrąsintas sėkmės užpuola Sudaną, – šį kartą niekam neįsakius. Jis nori kontroliuoti Nilo aukštupį, karavanų, atvykstančių iš Centrinės Afrikos, pakeitimų vietas, sukurti naujų rinkų jaunai pramonei ir papildyti armiją juodaodžiais vergais. [[1823]] m. įkūrus [[Chartumas|Chartumą]], jis užkariauja šalies rytus iki Raudonosios jūros – didesnė jos dalis nuo šiol bus valdoma Egipto.

Jo valdžia tokia stipri, kad į Muhamedą Ali pradeda kreiptis Osmanų sultonas, prašydamas stoti į mūšį su graikais. [[1823]]–[[1827]] m. jis dalyvauja karo žygyje į Graikiją, Kretą, o [[1825]]–[[1826]] m. pasiunčia armiją į [[Morėja|Morėją]]. Tačiau [[1827]] m. Graikijos sąjungininkės Prancūzija, Anglija ir Rusija Navarino įlankoje sutriuškina Egipto laivyną. Siekdamas, kad būtų atlyginti nuostoliai, Muhamedas Ali pareikalauja teritorinės kompensacijos [[Sirija|Sirijoje]]. Sultonui atmetus jo prašymą, jis ryžtasi užpulti Siriją.

Pergalės laimimos žaibiškai, o Egipto armija, sumušusi turkų kariuomenės būrius, [[1832]] m. ima grasinti [[Konstantinopolis|Konstantinopoliui]] ir visai Osmanų imperijai. [[1833]] m. kovą pasirašo Kutajo taikos sutartį, kurios dėka pašai atitenka [[Palestinos regionas|Palestina]], [[Sirija]] ir Adano sritis. Jo valdos nusidriekia nuo Sudano pietų iki [[Anatolija|Anatolijos]] sienų. [[1839]] m. remiami Anglijos ir Rusijos osmanai pradeda antrąjį „Sirijos karą“. Šis karas baigiasi naujomis egiptiečių pergalėmis ir dar sykį iškyla grėsnė Konstantinopoliui. Turkiją ima palaikyti Anglija, Rusija, Austrija ir Prūsija, kurios primeta savo tarpininkavimą. Globojamam Prancūzijos [[1840]] m. [[gruodžio 10]] d. Muhamedui Ali pavyksta gauti paveldėjimo teisę Egipte ir jis gali valdyti Sudaną iki gyvos galvos, tačiau turi atsisakyti Sirijos, sumažinti savo kariuomenę iki 18 000 karių ir panaikinti jūrų laivyną.