Lietuvos ir Prancūzijos santykiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

=== Pirmieji kontaktai ankstyvuoju laikotarpiu ir LDK laikais ===

 

Prancūzijos riterių buvo Lietuvą puldinėjusio [[vokiečių ordinas|vokiečių ordino]] gretose, įskaitant Pilėnų pilies puolimą, taip pat 1391, 1392 ir 1394 m. kryžiaus žygiuose. 1394 m. kryžiaus žygiui vadovavo Burgundijos kunigaikštis [[Pilypas II Drąsusis]].

XVI–XVII a., siekdama susilpninti [[Šventoji Romos imperija|Šventąją Romos imperiją]] Prancūzija stengėsi trukdyti [[Abiejų Tautų Respublika]]i suartėti su Austrijos [[Habsburgai]]s, Prancūzija mezgė dinastinius giminystės ryšius su Abiejų Tautų Respublikos valdovais ir keldama savo kandidatus į jos sostą. Dėl to Abiejų Tautų Respublikos valdovais buvo išrinkti Prancūzijos kunigaikščiai [[Henrikas Valua]] (valdė 1573–1574 m.), [[François Louis de Conti]] (1697 m., tačiau sosto taip ir neužėmė). Henrikas Valua žinomas dar ir tuo, kad jo dėka ant Teisingumo rūmų laikrodžio bokšto yra [[Vytis|Vyčio]] ženklas. Vėliau į sostą dažniausiai nesėkmingai kandidatavo jaunesniosios [[Burbonai|Burbonų]] šakos atstovai. [[1733 m.]] rugsėjį ATR valdovu išrinktas Prancūzijos diplomatų remiamas [[Stanislovas Leščinskis]].

 

 

XVII-XVIII a. ATR susiformavo proprancūziškos politinė grupuotės ([[Pacai]], o XVIII a. kurį laiką [[Potockiai]]).

XVIII a. pabaigoje ATR visuomeniniam gyvenimui ir reformoms įtakos turėjo [[Prancūzijos revoliucija]], kurios idealai paveikė [[Gegužės trečiosios konstitucija|Gegužės trečiosios konstituciją]].

 

 

=== Santykiai Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje ===

 

 

1812 m. birželio-gruodžio mėnesiais Didžioji Lietuva buvo okupuota Napoleono I kariuomenės. Buvo atkurta [[LDK]] su sostine Vilniumi, o Lietuvos gyventojai pradžioje prancūzų kariuomenę sutiko kaip išvaduotojus. Napoleono kariuomenėje buvo ir lietuviškas pulkas, kurio vienas žymesnių narių buvo poetas [[Silvestras Teofilis Valiūnas]]. [[1812]] m. liepos 14 d. [[LDK]] žemės formaliai prijungtos prie Varšuvos kunigaikštystės. Prancūzijai pralaimint [[Napoleono žygis į Rusiją|žygį į Rusiją]] 1812 m. gruodžio 8-10 dienomis Vilniuje ir jo apylinkėse susitelkė apie 50 000 besitraukiančių Prancūzijos karių, iš kurių didžioji dauguma (apie 37 000–40 000) iki 1813 metų pradžios mirė nuo bado, ligų ir buvo čia palaidoti. Iki šiol išlikusios [[Šilainių prancūzų karių kapinės|kapinės Šilainiuose]]; kapinių taipogi būta Jurbarko apylinkėse<ref>[ http://jkgg.lt/prancuzkapiai-kur-ilsisi-1812-metais-zuve-jurbarke/ Prancūzkapiai. Kur ilsisi 1812 metų kariai? – Jurbarko krašto gidas (jkgg.lt)]</ref>, Vilniaus [[Šiaurės miestelis|Šiaurės miestelyje]].<ref>[https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/napoleono-kariu-kapaviete-vilniuje-didziausia-europoje.d?id=865105 Napoleono karių kapavietė Vilniuje - didžiausia Europoje? - DELFI]</ref>

 

 

1870–1871 m. kare į nelaisvę patekę karo belaisviai prancūzai prisidėjo prie [[Klaipėdos kanalas|karaliaus Vilhelmo (dabar Klaipėdos) kanalo]] ruožo nuo [[Dreverna|Drevernos]] iki [[Malkų įlanka|Malkų įlankos]] kasimo darbų.

Nuo 1919 03 Kaune veikusi Prancūzų karinė misija (1921 metais sujungta su Prancūzijos karine misija Rygoje) buvo pirmoji oficiali Antantės šalių atstovybė Lietuvoje. [[1920]] m. gegužės 11 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta Prancūzijos de facto. Tais pačiais metais Paryžiuje pradėjo veikti Lietuvos atstovybė. Tuo tarpu de jure Prancūzija pripažino [[Ambasadorių konferencija|Ambasadorių konferencijos]] metu, [[1922]] m. [[gruodžio 20]] d. Iš pradžių tarp valstybių būta įtampos dėl Klaipėdos krašto ir Vilniaus klausimo. Prancūzijai nuo 1920 metų sausio buvo patikėta administruoti Klaipėdos kraštą, kurį ji ketino paskelbti Klaipėdos laisvąja valstybe. Prancūzija buvo viena pagrindinių Lenkijos sąjungininkių Vakarų Europoje, tad stengėsi sutaikyti konfliktuojančias Lietuvą ir Lenkiją. [[1923]] m. sausio mėnesį [[Klaipėdos sukilimas|Klaipėdos sukilimo]] metu vyko mūšiai tarp Prancūzijos kareivių, pavaldžių Klaipėdos komisarui [[Gabrielis Žanas Petisnė|Gabrieliui Žanui Petisnė]] ir Lietuvos aktyvistų, kurių metu žuvo du prancūzai ir dvylika lietuvių. Galop įvykusių derybų tarp Ambasadorių konferencijos sausio 17 d. metu suvereniteto teisės Klaipėdos krašte perduotos Lietuvos Respublikai. 1924 metais Kaune įsteigta Prancūzijos atstovybė (veikė iki [[1940 m.]]), taip pat veikė ir konsulatas. [[1928 m.]] tarp valstybių pasirašytos kelios dvišalės sutartys: konsulinė konvencija, nusikaltėlių išdavimo sutartis, teisminės globos ir pagalbos, teismų aktų ir pavedimų apklausinėjimui civilinėse ir komercinėse bylose perdavimo konvencija, laikinasis susitarimas dėl prekybinių santykių. 1930 m. susitarta dėl prekių ženklų apsaugos. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Lietuvos užsienio prekyboje Prancūzija buvo 6-a pagal apimtis partnerė. Iki 1934 metais prekybos balanse importas viršijo eksportą, tačiau nuo 1935 metais Lietuvos eksportas į Prancūziją ėmė didėti ir gerokai viršijo importą. Taipogi bendradarbiauta karo ir politikos srityse, Lietuvos kariuomenė buvo ginkluojama ir Prancūzijoje pirktais ginklais.

 

 

Prancūzų rašytojas [[Jean Mauclère|Žanas Mokleras]] ne kartą viešėjo prieškario Lietuvoje, parašė keletą knygų apie Lietuvą, tarp jų – Lietuvių literatūros panoramą (Paris, Sagittaire, 1938). Sorbonos auklėtinis, žymus kalbininkas [[Georges Matoré|Žoržas Matorė]] buvo pakviestas į Kauno universitetą dėstyti prancūzų kalbos, Lietuvoje gyveno beveik iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Yra palikęs atsiminimų apie Lietuvą.