Friedrich Martens: Skirtumas tarp puslapio versijų

Priklausomai nuo kalbos ir istorinio konteksto Martenso vardas ir pavardė įvarioseįvairiose publikacijose rašomas skirtingai. Vokiškoji pavardė, kurią gavo gimdamas, yra „Friedrich Fromhold Martens“, kartais rašoma ir kaip „Friedrich Frommhold Martens“. Vėliau Martensas pasikeitė į rusišką ({{ru|Фёдор Фёдорович Мартенс}}, mokslinė transliteracija lotynizuota rusų kalba – ''Fёdor Fёdorovič'' Martens; pagal rusiškų pavardžių rašymo vokiečių kalba susitarimus rašoma „Fjodor Fjodorowitsch Martens“, [[anglų kalba]] – „Fedor Fedorovich Martens“ bei „Fyodor Fyodorovich Martens“). Be to, pats Martens savo pavardę nuo XIX a. 8 deš. Savo darbuose rašęs kaip „Friedrich von Martens“, [[prancūzų kalba]] – „Frederic de Martens“. Priežastis – tikėtinai dėl tarnybinės karjeros, sąlygojančios ir atitinkamą aukštesnį socialinį ir asmeninį statusą visuomenėje. Forma „Friedrich Freiherr von Martens“ taip pat kartais yra vartojama kaip ir, pvayzdžiui, vokiškame jo disertacijos vertime rašomas variantas „Friedrich Fromholz von Martens“. Freihero titulas, kitaip nei grafo titulas carinėje Rusijoje patekus į nobilitetą, nesuteikiamas, o rezervuojamas tik senesniajai vokiečių baltų arba švedų-suomių kilmingiesiems. Nobilitacija Martenso atveju taip pat galėjusi būti suteikiant aukštą Rusijos karinį ordiną ({{Ru|Военный орден}}), visgi, jo pavardės nėra [[Livonija|Livonijos]] ar kitų regiono veikiančių riterių metrikuosemetrikose.

Tik teisės primatas (viršenybė) valstybės [[suverenitetas|suvereniteto]], politinės pusiausvyros arba [[Nacionalizmas|nacionalistinių]] siekių esąs pagrindinė sąlyga tvarkingam žmonių ir šalių sambūviui be karo ir prievartos. Todėl jis esmine Rodyti romanizavimą laikė tarptautinės teisės kodifikaciją tarptautinių susitarimų forma, tuo pačiu kritiškai vertindamas galiojančias [[Tarptautinė sutartis|tarptautines sutartis]], kurių formuluotės, jo nuomone, buvusios pernelyg bendro pobūdžio ir neapibrėžtos. Be to, jis įžvelgė tarptautinio pasaulio organizacijos būtinybę ir skatino visas savarankiškas valstybes paklusti aukščiau stovinčiai valdžiai. Šios formai įtvirtinti jis pasiūlė dvi galimybes: kurti arba universaliąją monarchiją, arba jo jau pasiūlytą Tautų Sąjunga įvardijamą atstovaujamąją bendruomenę. Martensas buvo vienas iš pirmųjų diplomatų, dariusių prielaidą, kad būtina bei naudinga sukurti tarptautines teisines ir administracines struktūras. Į tarptautinės teisės literatūrą įvedė tarptautinės administracijos sąvoką. Jis kritiškai vertino ekspansionistinius įvairių valstybių, įskaitant ir gimtosios Rusijos, siekius, kadangi jie esą ateities konfliktų užuomazgos. Taip pat neigiamai vertino karinį ginklavimąsi bei Europos didžiųjų valstybių kolonializmo politikos praktiką. Tiesa, jis iš esmės neprieštaravo nuostatai dėl „laisvos“ žemės užgrobimo, tačiau norėjo, kad įtvirtinant kolonizavimo taisykles, kaip, pavyzdžiui, pagal Kongo konferenciją, visų pirma būtų išvengta konfliktųtarpkonfliktų tarp „civilizuotų tautų“. Keletas teisėtyrininkų, tokių kaip vokiečių ir amerikiečių teisės istorikas [[Arthur Nussbaum]] (1877–1964), visgi vertindami Martenso pažiūras bei veiklą, taip pat buvo nuomonės, kad jis iš dalies veikęs remdamasis (viską) pateisinančiu tikslingumu ir į tarptautinę teisę žiūrįs tik kaip į diplomatijos priemonę. Kaip carinės monarchijos valstybės atstovas bei Rusijos [[Diplomatas (tarnautojas)|diplomatas]] jis laikęsis šio požiūrio jam teikdamas pirmenybę jo šalies interesų atžvilgiu. Itin retai kritikuodavo Rusijos užsienio politiką viešai ar pasisakydavo vidaus politikos klausimais: dėl lojalumo carui pareigos bei užimamos padėties.