Lietuvos–Švedijos santykiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
=== Santykiai Lietuvos okupacijos metais ===
1940  m. rugpjūtį SSRS reikalavimu Švedija uždarė Lietuvos pasiuntinybę Stokholme ir perėmė jos patalpas. Švedija netruko pripažinti Lietuvos inkorporacijos į SSRS (okupacinę sovietų valdžią [[lapkričio 6]] d. Švedija ''de facto'' pripažino Lietuvos sovietinę okupaciją, 1941  m. gegužės 30 d.  – ''de jure''. Tik Lietuvą okupavus [[Nacių Vokietija]]i laikotarpiu tarp 1942-1945 1942–1945 m. nepriklausomos Lietuvos diplomatai vėl gavo Švedijos diplomatines vizas.
 
Iškart po Antrojo pasaulinio karo Švedija ne visuomet buvo linkusi priimti per Švediją bėgusius lietuvių pabėgėlius. [[1945]]-[[1946]]  m. Švedija [[ekstradicija|grąžino]] prieglobsčio prašiusius Baltijos šalių [[Vermachtas|Vermachto]] kareivius (iš viso 146, tarp jų devynis lietuvius) atgal į [[SSRS]]. Šis poelgis buvo kritikuojamas švedų spaudoje (pvz., ''Svenska Dagbladet''), o [[1994]]  m. už jį Švedija oficialiai atsiprašė.
 
Kita vertus, didesnis skaičius civilių pabėgėlių ir karių į Švediją buvo patekę dar iki [[1945]]  m. [[gegužės 8]] d., tad ekstradicija jų nepalietė.
 
[[1989]]  m. lapkritį Lietuvoje lankėsi Švedijos ministras pirmininkas [[Sten Sture Andersson|Stenas StureSturė AnderssonasAndersonas]].
 
=== Santykiai po 1991 m. ===