Maliarija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Maliarija''' ({{la|malus aer}} – „blogas oras“, {{it|mala aria}}) – [[Infekcija|infekcinė]] [[liga]], kurią sukelia [[pirmuonis|pirmuonys]] – [[Kraujiniai sporagyviai|plazmodijai]]. Maliarija yra plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose: [[Afrika|Afrikos]], [[Azija|Azijos]], [[Lotynų Amerika|Lotynų Amerikos]] teritorijose. [[Pasaulio sveikatos organizacija|Pasaulio sveikatos organizacijos]] duomenimis, maliarija galima užsikrėsti daugiau kaip 100 šalių. 2010  m. užregistruota 216 mln. klinikinių maliarijos atvejų ir nuo šios ligos mirė 655 tūkst. žmonių, daugiausia vaikų [[Afrika|Afrikoje]]<ref>[http://www.who.int/malaria/world_malaria_report_2011/9789241564403_eng.pdf World Malaria Report 2011 summary]</ref>. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkstančių turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Paprastai maliarija siejama su skurdu, tačiau dažnai pati tampa skurdo priežastimi ir ekonominio augimo trukdžiu.

Moksliniai maliarijos tyrimai stipriau pajudėjo 1880  m., kai prancūzų kariuomenės gydytojas, Charles Louis Alphonse Laveran, dirbdamas [[Alžyras|Alžyre]] stebėjo parazitus, esančius žmonių, sergančių maliarija, eritrocituose. Jis pareiškė, kad maliarijos sukėlėjai ir yra šie pirmuonys  – tai buvo pirmasis kartas, kai pirmuonys identifikuoti kaip ligos sukėlėjai. Už šį ir vėlesnius atradimus [[1907 m. Nobelio premijos laureatai|1907]] m. jam buvo suteiktas Nobelio prizas Fiziologijos ir Medicinos srityje. Italų mokslininkai Ettore Marchiafava ir Angelo Celli pirmuonį pavadino [[Kraujiniai sporagyviai|plazmodijumi]]. Metais vėliau, Carlos Finlay, gydytojas iš Kubos, gydydamas pacientus Havanoje nuo [[geltonoji karštinė|geltonosios karštinės]] buvo pirmasis pasakęs, kad uodai yra maliarijos užkrato nešiotojai. Tačiau tik 1898  m. buvo galutinai įrodyta, kad maliarijos skleidėjas – uodai. Britas seras Ronald Ross įrodė, kad tam tikros uodų rūšys perduoda maliariją paukščiams, bei išskyrė maliarijos pirmuonis iš uodų, siurbusių užkrėstų paukščių kraują, seilių liaukų. Už šiuos darbus Rosas [[1902 m. Nobelio premijos laureatai|1902]] m. buvo apdovanotas Medicinos Nobelio premija.

Pirmasis efektyvus maliarijos gydymo būdas – [[Chininmedis|chininmedžio]] [[žievė]], kurioje yra [[chininas|chinino]]. Šis medis auga [[Andai|Andų]] pašlaitėse, daugiausia [[Peru]]. Šį natūralų produktą naudojo Peru gyventojai maliarijai kontroliuoti, o [[jėzuitai]] tokią praktiką atvežė į [[Europa|Europą]] 1640  m., kur ji greitai buvo priimta. Tačiau tik 1820  m. prancūzų chemikai Pierre Joseph Pelletier ir Jean Bienaime Caventou išskyrė chininą ir suteikė jam pavadinimą.

Nors maliarijos gyvenimo ir vystymo ciklai buvo ištirti XX a. pr., tik 1980  m. buvo pastebėta, kad pirmuonys slepiasi [[kepenys]]e. Tokių „pasislėpusių“ pirmuonių atradimas paaiškino, kodėl žmonės, iš kurių kraujo sistemos maliarijos pirmuonys buvo pašalinti, po kelerių metų vėl ja susirgdavo.