Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

10 pridėta baitų ,  prieš 12 metų
S
Automatinis brūkšnių taisymas
Seimas kovo 11 d. dar laukė, kad V.Sicinskis sugrįš. Tačiau, kai Seimo maršalas dukart pakvietė prisistatyti Upytės žemę ir niekas neatsiliepė, Bžesko-Kujavijos vaivada Ščavinskis sušuko: „Tagul prapuola!“, o visa salė choru atsiliepė: „Amen“.
 
[[1655]] m. [[rugpjūčio 17]] d., kai karo su Švedija veiksmai pakrypo ne Lietuvos - Lenkijos valstybės naudai, V.Sicinskis kartu su kitais bajorais, pasirašė [[Kėdainių sutartis|Kėdainių sutartį]]. [[Adolfas Šapoka]] nurodo, kad Kėdainių sutarties 11 puslapyje yra Upytės bajorų vėliavininko S.Dembskio, žemės teisėjo P.Marcinkevičius, viceteisėjo J.Mlečkos, stalininko V.Sicinskio pavardės ir parašai. 1655 m. [[spalio 23]] d. Upytės pavieto bajorai V.Sicinskį išrinko į Švedijos karaliaus [[Karolis X Gustavas|Karolio X Gustavo]] įgaliotinio Lietuvoje, karaliaus vietininko Estliandijoje Benedikto Šiutės patariamąją komisiją. Vladislovas Sicinskis buvo paskirtas vienu iš 16 komisarų švedų kariuomenei aprūpinti ir kraštui administruoti.
 
[[1659]] m. Vladislovas Viktorinas Sicinskis vėl buvo išrinktas į [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] seimą, ir kaip to seimo atstovas [[1660]] m. dalyvavo pasirašant Olyvos taiką su Švedija. 1660-[[1666]] m. [[kovo 14]] d. jis Upytės pavieto paseniūnis, 1666 m. pavieto žemės teismo jaunesnysis teisėjas, vėliau teisėjas.
 
Buvo vedęs Eleną Svetoslavą Dovonjnianką Sologobuvą, vaikų nesusilaukė. Todėl po jo mirties dvarus paveldėjo brolio Hektoro Dovydo vaikai - Konstancija Zenavičienė ir Aleksandras Sicinskis, kuriems jis dvarus užrašė dar [[1665]] m. XVIII a., išmirus vyriškosios giminės Sicinskiams, Upytės dvaras atiteko [[Stanislovas Tiškevičius|Stanislovui Tiškevičiui]] bei jo žmonai Ievai Bialozaraitei - Tiškevičienei.
 
Manoma, kad buvo palaidotas Upytėje, šalia reformatų bažnyčios buvusioje koplyčioje – mauzoliejuje ar bažnyčios rūsyje. Sicinskiai buvo pakankamai turtingi, kad galėtų sau leisti palaikus balzamuoti. Be to, jie sekė Radvilomis, kurių giminėje balzamavimo pavyzdžių labai daug. Upytės bažnyčioje buvusią [[mumija|mumiją]] daugelis legendą aprašiusių autorių linkę priskirti V. Sicinskiui. Anot J. Vitorto sugriuvus evangelikų reformatų bažnyčiai arba ją perėmus katalikams, palaikai galėjo būti išstatyti pajuokai. Jis cituoja Lietuvos kalvinų istoriką Lukaševičių, kuris apie tai rašo: „Kankino ne kartą jų mirusiųjų palaikus, išmesdami juos iš karstų arba basliais prismeigdami.“ Galėjo būti palaidotas ir [[Naujamiestis|Naujamiesčio]] reformatų kapinėse, bet greičiausiai mumija ten palaidota vėliau, nes XIX a. Upytėje jau buvo laidojami tik katalikai.
1652 m. seimo amžininkų pasisakymai rodo, kad pačiam seimo išardymo faktui tuo metu buvo skiriama mažai reikšmės. Po keliolikos metų apie tai rašęs Kochovskis, nežinojo netgi pasiuntinio, kuris išardė seimą, pavardės. Be to, seimo išardymas nesutrukdė V.Sicinskiui 1659 m. vėl būti išrinktam į seimą.
 
Tėvynės išdaviku V.Sicinskis apšauktas jau po mirties. Žlugus Lenkijos - Lietuvos valstybei, lenkų istoriografijoje didžiausia kaltininke buvo paskelbta liberum veto teisė. Imta ieškoti ja piktnaudžiavusių, suradus kaltininką, jam buvo verčiamos visos bėdos, kuriamos šiurpios istorijos. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, išardė [[1639]] m. [[Krokuva|Krokuvos]] atstovas Jurgis Liubomirskis, o veto pirmasis dar [[1636]] m. ištarė Janas Olizaras. Po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną kartą.
 
Lenkijoje į valstybės išdavikų sąrašą pateko ne tik V.Sicinskis, bet ir jo globėjas Jonušas Radvila. V.Sicinskis buvo reformatas, už tai jo turėjo nemėgti [[katalikų bažnyčia]]. Seimo išardymas, sutarties su švedais pasirašymas Kėdainiuose užtraukė lenkiškos dvarininkijos neapykantą. Bažnyčioje buvęs sudžiuvęs lavonas tapo pagrindu pasakojimams, kad nedorėlio nepriimanti žemė. [[Tarnagala|Tarnagalos]] kaimo laukuose, apsuptas pelkėtų pievų, dunkso paslaptingas piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu. Jame esanti dauba, davė pagrindą pasakojimams apie nugrimzdusi nedoro pono Čičinsko dvarą. Dėl lietuvių ir lenkų kalbų ypatumų liaudies lūpose Sicinskis virto Čičinsku.
*[[Vytautas Misevičius]], „Čičinskas“, apysaka ([[1959]] m.)
*[[Juozas Marcinkevičius]], „Čičinskas“, draminė poema
*[[Kostas Astrauskas]], „Čičinskas“, [[drama]] ([[1974]] - [[1975]] m.).
 
 
106 625

pakeitimai