Vladas Mironas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Vladas Mironas''' ([[1880]] m. [[birželio 22]] d. [[Kuodiškiai (Rokiškis)|Kuodiškių]] k. ([[Rokiškis|Rokiškio]] aps.) -– [[1953]] m. [[vasario 17]] d. [[Vladimiras|Vladimire]]) – kunigas, [[Lietuvos Nepriklausomybės Aktas|Lietuvos nepriklausomybės akto]] signataras, Lietuvos [[Ministras pirmininkas]] ([[1938]] -– [[1939]] m.), [[Lietuvos kariuomenė]]s kapelionas, politinis kalinys.

[[1892]] m. baigė [[Panemunis|Panemunio]] pradžios mokyklą, mokymąsi tęsė [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos gimnazijoje]] (dab. [[Jelgava]], [[Latvija]]), kur susipažino su vyresniųjų klasių mokiniais, bendramoksliais, o vėliau -– bendraminčiais [[Antanas Smetona|Antanu Smetona]] ir [[Juozas Tūbelis|Juozu Tūbeliu]], priklausiusiais gimnazijoje slapta veikusiai [[Kūdikis (draugija)|„Kūdikio“]] draugijai. [[1896]] m. jie ir būrelis kitų lietuvių moksleivių buvo iš gimnazijos pašalinti už atsisakymą melstis rusiškai. Vėliau daliai moksleivių leista tęsti mokslus, bet V. Mironas į gimnaziją nebegrįžo.

[[1897]] m. įstojo į [[Vilniaus kunigų seminarija|Vilniaus kunigų seminariją]]. Ją baigė [[1901]] m., iki [[1904]] m. studijavo [[Peterburgas|Peterburgo]] dvasinėje akademijoje, kur įgijo [[teologija|teologijos]] magistro laipsnį. Įšventintas kunigus grįžo į [[Vilnius|Vilnių]]. Čia iki [[1907]] m. dirbo privačių mokyklų kapelionu, vėliau klebonavo [[Choroščė]]je ([[Lenkija]]), nuo [[1910]] m. -– [[Valkininkai|Valkininkuose]], nuo [[1914]] m. pab. -– [[Daugai|Dauguose]], nuo [[1910]] iki [[1929]] m. buvo [[Merkinė]]s dekanas.

Atstovaudamas ne itin gausią Vilniaus bendruomenę [[1905]] m. [[gruodžio 4]] -– 5 d. dalyvavo [[Didysis Vilniaus Seimas|Didžiojo Vilniaus Seimo]] veikloje. Buvo [[1907]] m. įkurtos [[Lietuvių mokslo draugija|Lietuvių mokslo draugijos]] narys. 1905 -– [[1913]] m. į lietuvių kalbą išvertė D. Bončkovskio tikybos vadovėlių kurie J. Zavadskio spaustuvėje buvo išleisti net keliais leidimais ir Lietuvoje bei išeivių naudoti iki pat XX a. 3 deš.

[[1917]] m. padėjo rengti ir dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] ([[1918]] m. [[liepos 11]] d. pavadinta [[Lietuvos Valstybės Taryba]]) nariu, iki 1918 m. [[vasario 15]] d. ėjo antrojo Tarybos vicepirmininko pareigas. 1918 m. [[sausio 26]] -– 31 d. pirmininkavo dešimčiai Lietuvos Tarybos posėdžių. 1918 m. [[vasario 16]] d. su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

[[1920]] m. kovo -– liepos mėnesiais viešėjo [[JAV]], ragino tautiečius moraliai ir materialiai paremti Lietuvos Nepriklausomybę. Išrinkus [[Steigiamasis Seimas|Steigiamąjį Seimą]] ir paleidus Lietuvos Valstybės Tarybą, grįžo į Daugus

[[1926]] m. gegužės mėn. kaip vienas iš buvusios [[Tautos pažangos partija|Tautos pažangos partijos]] -– [[Lietuvių tautininkų sąjunga|Lietuvių tautininkų sąjungos]] aktyviausių narių kartu su A. Smetona ir [[Augustinas Voldemaras|Augustinu Voldemaru]] išrinktas į [[Trečiasis Seimas|III Seimą]]. Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime [[1924]] m. išrinktas jos vyriausios valdybos nariu.

Po 1926 m. [[gruodžio 17]] d. perversmo Lietuvos Respublikos prezidentu tapo A. Smetona, įtakingiausia politinė [[partija]] -– [[Lietuvių tautininkų sąjunga]]. [[1927]] m. balandžio mėn. prezidentas paleido [[Seimas|Seimą]]. V. Mironas paskirtas tikinčiųjų reikalams referentu prie Vidaus reikalų, vėliau -– Švietimo ministerijos.

1929 -– [[1938]] m. -– vyriausiasis Lietuvos kariuomenės [[kapelionas]] brigados generolo teisėmis, Kauno šv. Mykolo [[Kauno soboras|Įgulos bažnyčios]] rektorius. [[1930]] m. apdovanotas Vytauto didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, o 1938 m. -– DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.

1938 m. A. Smetona pasiūlė V. Mironui [[premjeras|premjero]] postą. Nuo 1938 m. [[spalio 1]] d. ėjo dar ir Žemės ūkio ministro pareigas. [[1939]] m. nuo [[sausio 5]] iki [[gruodžio 2]] d. -– Lietuvių tautininkų sąjungos vyriausiosios valdybos pirmininkas.

Pagrindinis V. Mirono rūpestis buvo sureguliuoti santykius su Lenkija. Prezidento įpareigotas, 1938 m. dalyvavo slaptose derybose su Lenkijos atstovais. Dviejų valstybių pozicijų suderinti nepavyko, tad Lietuvos vadovams teko priimti Lenkijos vadovybės 1938 m. [[kovo 18]] d. [[ultimatumas|ultimatumą]]. 1939 m. [[kovo 20]] d. gavusi [[Vokietija|Vokietijos]] ultimatumą, [[Lietuva]] buvo priversta jai perduoti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]]. V. Mironas vadovavo dviems -– aštuonioliktajam ir devynioliktajam (1938 m. [[kovo 24]] -– [[gruodžio 5]] d. ir iki 1939 m. [[kovo 28]] d. dirbusiems) ministrų kabinetams.

Palikęs premjero kėdę, apsigyveno savo ūkyje [[Bukaučiškės]]e (netoli Daugų) ir gyveno ten iki sovietų valdžios arešto. [[1940]] m. [[rugsėjo 12]] d. -– [[1941]] m. [[birželio 23]] d. kalintas [[Alytus|Alytaus]] [[NKVD]] areštinėje ir [[Kauno kalėjimas|Kauno sunkiųjų darbų kalėjime]]. Karo metus praleido savo ūkyje prie Daugų -– Bukaučiškėse, kur buvo Daugų parapijos vikaru.