Naratologija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Rescuing 5 sources and tagging 0 as dead.) #IABot (v2.0.8 |
Rescuing 0 sources and tagging 1 as dead.) #IABot (v2.0.8.1 |
||
Eilutė 4:
Naratologijos ištakos yra stipriai susietos su [[Struktūralizmas|struktūralizmo]] formalia apibrėžimo sistema, pritaikoma bet kokiam naratyvo turiniui, analogiškai gramatikos atžvilgiu, sakiniai yra apdorojami kalbotyros formomis. Kaip bebūtų, ši procedūra neapibūdina šiandieninių naratologijos tyrinėjimų; tai nusako Percy Lubbock darbas „The Craft of Fiction“ (1921).
[[1966]] m. specialus prancūzų žurnalo „Communications“ leidimas buvo laikomas labai įtakinga šios srities mokslinių tyrimų programa ir net manifestas. Į jį įėjo [[Roland Barthes|Barthes]], Claude Brémond, [[Gérard Genette|Genette]], [[Algirdas Julius Greimas|Greimo]], [[Cvetanas Todorovas|Todorovo]] ir kitų straipsniai, kurie savo ruožtu išplaukdavo iš Vladimiro Propo darbų.<ref name="Herman2005p574">Herman, David and Jahn, Manfred and Ryan, Marie-Laure (2005) [http://books.google.com/books?id=wWNnBndF9uEC&pg=PA574 ''Routledge encyclopedia of narrative theory''], pp.574-5</ref><ref name="Bamberg1998p40">Bamberg, Michael G. W. (1998) [http://books.google.com/books?id=HozLdEhiN-8C&pg=PA40 ''Oral Versions of Personal Experience: Three Decades of Narrative Analysis. A Special Issue of the Journal of Narrative and Life History'']{{Neveikianti nuoroda|date=rugsėjo 2021 |bot=InternetArchiveBot |fix-attempted=yes }}, p.40</ref>
[[Jonathan Culler]] (2001) naratologiją apibūdino kaip daug sričių apimantį mokslą, kuris „besąlygiškai apjungtas ir atpažįstamas tame, jog naratyvo teorija reikalauja skirtumo tarp „istorijos“, veiksmų eiliškumo ar įvykių suvokiamų nepriklausomai nuo teksto išraiškos ar įvykių nupasakojimo“<ref>Jonathan Culler, ''The Pursuit of Signs: Semiotics, Literature, Deconstruction'', Routledge Classics ed. (London: Routledge, 2001) 189.</ref> Pirmą kartą tai pasiūlė rusų formalistai, kurie dirbo su dvieiliais: fabula ir siužetu. Kiek vėliau, alternatyvių kombinacijų pasisekimas išlaikė esminį dvinarį impulsą, pavyzdžiui ''histoire''/''discours'', ''histoire''/''récit'', ''story''/''plot''. Struktūralizmo prielaida, jog fabula ir siužetas gali būti tyrinėjami atskirai privedė prie dviejų skirtingų tradicijų: teminės (Propp, Bremond, Greimas, Dundes, et al.) ir modalinės (Genette, Prince, et al.) naratologijos.<ref>Ruth Ronen, „Paradigm Shift in Plot Models: An Outline of the History of Narratology“, ''Poetics Today'', 11(4):817-842 (Winter 1990).</ref> Pirmoji apsiriboja [[Semiotika|semiotine]] veiksmų sekos formalizacija, tuo tarpu pastaroji nagrinėja pasakojimo manierą, balsą, nuomonę, chronologinės tvarkos pasikeitimus, ritmą ir dažnį. Daugelis autorių (Sternberg, 1993,<ref>Meir Sternberg, ''Expositional Modes and Temporal Ordering in Fiction'', (Bloomington: Indiana UP, 1993.)</ref> [[Paul Ricoeur|Ricoeur]], 1984, and Baroni, 2007)<ref>Raphaël Baroni, ''La Tension narrative. Suspense, curiosité et surprise'', (Paris: Seuil, 2007).</ref> reikalavo, jog teminė ir modalinė naratologijos nebūtų vertinamos atskirai, ypač, kai susiduriama su naratyvo sekos ir siužeto funkcijomis.
| |||