Jean Sibelius: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Rescuing 1 sources and tagging 0 as dead.) #IABot (v2.0.8.1 |
|||
Eilutė 55:
Po 1900 m. J. Sibelijaus muzika pradėjo keistis labiau į klasikinę, sumažėjo romantizmo bruožų. 1899 m. jis sukūrė „Simfoniją Nr. 1“, 1902 m. − „Simfoniją Nr. 2“. 1900−1901 m. kompozitorius su žmona viešėjo [[Rapalas|Rapale]] Italijoje. Antikinio meno formos ir [[Giovanni Pierluigi da Palestrina|Palestrinos]] muzika, pasak J. Sibelijaus, sukėlė jam ''„keistas mintis apie muzikos prigimtį“''. Naujų idėjų vedamas kompozitorius 1902 m. perdirbo „En Saga“. Nerasdamas įkvėpimo šaltinių Helsinkyje, J. Sibelijus su šeima 1904 m. persikraustė į namą Tusuloje (dabar [[Jervenpė]]). Jis pradėjo garsėti užsienyje, keliavo po įvairias šalis, dirigavo savo kūrinių atlikimą ir dalyvavo premjerose. Ypač jo muzikai sekėsi [[JK|D. Britanijoje]]. 1906 m. britų rašytoja Roza Niumarč publikavo knygą apie J. Sibelijų, kuri buvo išversta į vokiečių kalbą.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xx</ref> 1907 m. J. Sibelijus sukūrė „Simfoniją Nr. 3“ ir Helsinkyje sutiko [[Gustavas Maleris|Gustavą Malerį]]. 1908 m. jam buvo išoperuotas gerklės [[Vėžys (liga)|vėžys]] − jis nebegalėjo rūkyti ir vartoti alkoholio apie septynerius metus laiko. Šio laikotarpio J. Sibelijaus muzika buvo mažiau mėgiama ir suprantama publikos, kompozitorius pradėjo prarasti nacionalinio Suomijos kompozitoriaus vardą. 1911 m. sukūrė „Simfoniją Nr. 4“. Užsienyje garsas apie jį tik augo, 1912 m. jam buvo pasiūlytas kompozicijos profesoriaus postas Vienos muzikos akademijoje, kurio J. Sibelijus atsisakė. 1914 m. kompozitorius keliavo į [[JAV]], kur [[Jeilio universitetas]] jam suteikė garbės daktaro laipsnį.
[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu valstybinė išmoka kompozitoriui nuvertėjo, jis nebegavo perlaidų iš vokiečių leidybinės firmos, J. Sibelijaus šeima gyveno beveik skurde. 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę kilo trumpas pilietinis karas, kuris reikšmingai nepaveikė kompozitoriaus gyvenimo. 1919 m. jis paruošė galutinę „Simfonijos Nr. 5“ versiją. 1920 m. atmetė pasiūlymą tapti Eastman muzikos mokyklos kompozicijos dėstytoju JAV.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiii</ref> 1922 m. kompozitorius tapo [[masonai|masonų]] draugijos nariu.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiii</ref> 1923 m. įvyko „Simfonijos Nr. 6“ premjera ir 1924 m. − „Simfonijos Nr. 7“. 1931 m. kompozitorius atliko paskutinę kelionę į užsienį.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiv</ref> Iki 1943 m. kompozitorius kūrė „Aštuntąją simfoniją“ ir galų gale ją sunaikino negalėdamas užbaigti. Vėlyvaisiais metais J. Sibelijus buvo plačiai pripažintas ir gerbiamas kompozitorius tarptautiniu mastu. Jo 90-ojo gimtadienio proga [[Vinstonas Čerčilis]] jam nusiuntė Havanos cigarų dėžę. Janas Sibelijus mirė 1957 m. rugsėjo 20 d. nuo kraujo išsiliejimo į smegenis ir buvo palaidotas kalvos šlaite prie savo namo „Ainolos“ [[Jervenpė]]je. Jo žmona Aino mirė 1969 m. Jano ir Aino Sibelijų sodyboje „Ainoloje“ įkurtas muziejus.<ref>[https://www.ainola.fi/eng_index.php ainola.fi] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20170701215752/http://www.ainola.fi/eng_index.php |date=2017-07-01 }}</ref>
== Šaltinis==
| |||