Indukcinė ritė

Indukcinė ritė arba induktyvinė ritė (iš lotynų k. inductio — sužadinimas) yra pasyvus iš dviejų galų sudaryta elektroninis komponentas, kuris geba kaupti energiją magnetiniame lauke, per jį tekant elektros srovei. Indukcinę ritę paprastai sudaro į ritę suvyniota izoliuota viela.

Indukcinių ričių pavyzdžiai

Keičiantis rite tekančiai srovei per laiką kintantis magnetinis laukas ritėje sukelia elektrovarą (elektrinę įtampą), aprašytą Faradėjaus elektromagnetinės indukcijos dėsnyje. Remiantis Lenco dėsniu, indukuota įtampa turi poliškumą (kryptį), kuri priešinasi ją sukūrusios srovės pokyčiui. Tokiu būdu induktoriai priešinasi bet kokiems per juos vykstantiems srovės pokyčiams.

Indukcinę ritę apibūdina induktyvumas: įtampos ir srovės kitimo greičio santykis. SI sistemoje induktyvumo vienetas yra henris (H), pavadintas XIX a. amerikiečių mokslininko Džozefo Henrio vardu. Matuojant magnetines grandines, šis vienetas yra lygus vėberiui/amperui. Indukcinių ričių induktyvumas paprastai svyruoja nuo 1 µH (10⁻⁶) iki 20 H. Daugeliu atveju ričių viduje yra iš geležies arba ferito pagaminta magnetinė šerdis, padidinanti magnetinį lauką, taigi ir induktyvumą. Kartu su kondensatoriais ir rezistoriais indukcinės ritės yra vienas iš trijų pasyvių linijinių grandinių elementų, sudarančių elektrines grandines.

Indukcinės ritės plačiai naudojami elektroninėje įrangoje su kintamąja elektros srove (AC), ypač radijo įrangoje. Ritės paskirtis — blokuoti kintamąją srovę, tuo pačiu leidžiant tekėti nuolatinei elektros srovei praeiti; šiam tikslui sukurtos indukcinės ritės vadinamos droseliais. Jos taip pat naudojamos elektroniniuose filtruose skirtingo dažnio signalams atskirti, o kartu su kondensatoriais naudojamos grandinėms suderinti. Dėl to ritės naudojamos radijo imtuvams ir televizoriams sureguliuoti.

Pirmas indukcinę ritę 1831 m. išrado Maiklas Faradėjus.

Taip pat skaitykite

• Uždegimo ritė