Čitagongo kalvos: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Čitagongo kalvos''' ({{bn|পার্বত্য চট্টগ্রাম|Parbotto Chottogram}}, {{en|Chittagong Hill Tracts}})  – [[Indijos subkontinentas|Indijos subkontinento]] istorinis kultūrinis regionas, esantis dabartinio [[Bangladešas|Bangladešo]] rytinėje dalyje. Šiuo metu administruojamas kaip 3 administraciniai vienetai: [[Khagračario rajonas]], [[Bandarbano rajonas]] ir [[Rangamati kalvų rajonas]].

Regiono pavadinimas yra egzonimas, kuriuo jį pavadino lygumose į vakarus gyvenančios tautos. [[Mogolų imperija|Mogolų imperijoje]] jis buvo vadinamas tokiais terminais kaip Jum Bungoo, Jum mahal ("kraštas„kraštas tų, kurie verčiasi lydimine žemdirbyste"žemdirbyste“) ar Kapas mahal ("Medvilnės„Medvilnės kraštas"kraštas“)<ref>Ghanea-Hercock, Nazila; Xanthaki, Alexandra; Thornberry, Patrick (2005). Minorities, Peoples And Self-determination. Martinus Nijhoff. p. 115.</ref>. Dabartinis pavadinimas yra duotas britų kolonistų ir kildinamas iš [[Čitagongas|Čitagongo]] miesto, kuris yra artimiausias didmiestis prie šių kalvų, ir iš kurio buvo vykstama į šį regioną.

[[vaizdasVaizdas:Languages_of_Bangladesh_map.svg|thumb|left|Bangladešo kalbos]]

Etniškai regionas ilgą laiką buvo apgyvendintas [[tibetiečių-birmiečių kalbos|tibetiečių-birmiečių]] kilmės tautelių, kurias lygumų gyventojai bengalai vadina apibendrinančiu žodžiu ''pahari'' ("kalniečiai"„kalniečiai“) arba ''jumma'' ({{bn|জুম্ম জনগোষ্ঠী}}, "tie„tie, kurie verčiasi lydimine žemdirbyste"žemdirbyste“). Svarbiausios vietinės gentinės grupės yra [[čakmai]], [[arakaniečiai|marmai]], [[keotai]], [[tančangjai]], [[mro]], [[murangai]], [[bomai]], [[čakai]], [[pankhai]], [[lušėjai]], [[khangai]] ir kiti etnosai<ref>Van Schendel, Willem (2001). Willem van Schendel, Erik J. Zurcher (ed.). Identity Politics in Central Asia and the Muslim World. I.B.Tauris. p. 141.</ref>.

2011  m. duomenimis regione gyveno 1,598,000 gyventojų, o gyventojų tankumas - – 120 žm/km2. Iš viso apie 54.5% yra vietinės gentys, o 45.5% - – [[bengalai]], kurie migravo į kraštą per pastaruosius dešimtmečius, ir kurių proporcija yra auganti. Vietos gentys daugiausiai išpažįsta [[theravada|Theravados budizmą]] (44%), [[tripuriai]] (~6.5%) daugiausia yra induistai, o bengalai išpažįsta islamą (42%) ir hinduizmą (3.5%). Yra apie 3% krikščionių, kurie daugiausia koncentruojasi Bandarbano mieste<ref>Ministry of Chittagong Hill Tracts Affairs Archived 8 July 2008 at the Wayback Machine]</ref>.

1860  m. Čitagongo pakrantę užėmusi [[Britų imperija]] pradėjo plėsti savo kontrolę ir į krašto gilumoje esančias aukštumas. Taip regionas buvo formaliai prijungtas prie [[Britų Indija|Britų Indijos]]<ref>International Labour Office (2000). Traditional occupations of indigenous and tribal peoples. International Labour Organization. p. 73.</ref> Tiesa, britai neskyrė šiuose kraštuose savo vietininkų, o suformavo tris gentines valstybes, kuriose patikėjo valdžią vietos monarchams. Tai buvo [[Čakmų apygarda|Čakmų]], [[Bohmongo apygarda|Bohmongo]] ir [[Mongo apygarda|Mongo]] valdos<ref>I, Fonkem Achankeng (2015-09-28). Nationalism and Intra-State Conflicts in the Postcolonial World. Lexington Books.</ref>.

1901  m. šiame krašte atliekant gyventojų surašymą, nebuvo užfiksuoti jokie miestai. Iš visų gyvenviečių 211 turėjo mažiau nei 500 gyventojų, ir tik vienas - – daugiau nei 2000. Tuometinis gyventojų tankumas buvo 33 žm/km2km². Iš 124, 762 tuometinių gyventojų 83 tūkst. buvo budistai, 36 tūkst. - – hinduistai ir 5 tūkst. - – musulmonai<ref>"Imperial„Imperial Gazetteer2 of India, Volume 10, page 320  – Imperial Gazetteer of India  – Digital South Asia Library"Library“. dsal.uchicago.edu.</ref>

1947  m. buvo sprendžiamas Indijos ir Pakistano padalinimo klausimas, atskiriant regionus pagal religiją. Tai užfiksavo vadinamoji [[Redklifo linija]]. Kadangi dabartinio Bangladešo teritorijoje vyravo musulmonai, jis buvo priskirtas Pakistanui. Čitagongo kalvų regione tuo metu 97% gyventojų buvo ne musulmonai, todėl buvo tikimasi, kad regionas bus priskirtas Indijai, kaip tai atsitiko Tripuros ir Mizoramo atveju<ref>Khisha, Mukur K. (1998). All That Glisters. Minerva Press. p. 49. ISBN 978-1861060525.</ref>. Tačiau, nelauktai patiems gyventojams, galutinis sprendimas buvo priskirti Čitagongo kalvas Pakistanui. Tai buvo padaryta baiminantis, kad Čitagongo kalvų priskyrimas Indijai atkirs regioną nuo pasaulio. Tokiu būdu budistinis regionas atsidūrė musulmoniškos valstybės sudėtyje<ref>Talukdar, S. P. (1994). Chakmas: An Embattled Tribe. India: Uppal Publishing House. p. 64.</ref>.

[[vaizdasVaizdas:Flag_of_Parbatya_Chattagram_Jana_Samhati_Samiti_(PCJSS).png|thumb|Čitagongo kalvų jungtinės tautų partijos vėliava]]

Nesutarimai su centrine vyriausybe prasidėjo jau 1962  m., kuomet Čitagongo kalvose buvo sukurta [[Kaptajaus užtvanka]], suformuojant dirbtinį ežerą. Dėl to apie 100 tūkst. vietos gyventojų neteko (daugiausia čakmai) savo namų ir žemės, o valstybė juos išvarė be jokios kompensacijos. Tūkstančiai žmonių migravo per sieną į Indiją. 1971  m. Bangladešui atsiskyrus nuo Pakistano, čia pradėta bengalizacijos politika. Intensyvėjo etninių bengalų kėlimasis į kalvų regioną, bengalų kalbos ir kultūros sklaida. Siekiant apginti vietos gyventojų teises susikūrė [[Čitagongo kalvų jungtinė tautų partija]] ({{bn|পার্বত্য চট্টগ্রাম জনসংহতি সমিতি|Parbatya Chattagram Jana Samhati Samiti}})<ref>Bushra Hasina Chowdhury (2002). Building Lasting Peace: Issues of the Implementation of the Chittagong Hill Tracts Accord. University of Illinois at Urbana Champaign.</ref>.

Auganti įtampa 1977  m. prasiveržė kaip [[Čitagongo kalvų konfliktas]]. Tai buvo partizaninis karas nukreiptas prieš etninius bengalus. Prieš šiuos veiksmus Bangladešo vyriausybė ėmėsi persekiojimų, įkalinimų. Taip pat buvo skatinamas bengalų kėlimasis į kalvas. 1974  m. bengalai sudarė tik 11.6% regiono gyventojų, kai tuo tarpu iki 1991 proporcija padidėjo iki 48.5%. 1991  m. Bangladeše prasidėjus demokratizacijos procesams, pradėtos derybos su Čitagonko kalvų partizanais. 1997  m. konfliktas oficialiai pabaigtas<ref>Mohsin, Amena (2012). "Chittagong„Chittagong Hill Tracts Peace Accord, 1997"1997“. In Islam, Sirajul; Jamal, Ahmed A. (eds.). Banglapedia: National Encyclopedia of Bangladesh (Second ed.). Asiatic Society of Bangladesh.</ref>.

Tiesa, regionas nepasiekė norėtos autonomijos. Jis tapo [[Pasaulinė valstybingumo siekiančių tautų organizacija|Pasaulinės valstybingumo siekiančių tautų organizacijos]] nariu. Dar 2002  m. regione buvo aptinkami sukilėliai<ref>Samrat (21 August 2012). "The„The "Imaginary„Imaginary Line"Line“ that Divides India and Bangladesh"Bangladesh“. The New York Times.</ref>.