Viatičiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Viatičiai''' – [[rytų slavai|rytų slavų]] genčių junginys, gyvenęs [[Oka|Okos]] aukštupio ir vidurupio baseine (dabartinių [[Maskvos sritis|Maskvos]], [[Kalugos sritis|Kalugos]], [[Oriolo sritis|Oriolo]], [[Riazanės sritis|Riazanės]], [[Smolensko sritis|Smolensko]], [[Tulos sritis|Tulos]] ir [[Lipecko sritis|Lipecko sričių]] teritorijoje). Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. IX–XI a. mokėjo duoklę [[chazarai|chazarams]], gyveno be kunigaikščių, apie jų miestus nieko nežinoma. [[966]] m. jų žemės [[Sviatoslavas I|Sviatoslavo]] prijungtos prie [[Kijevo Rusia|Kijevo Rusios]]. XI–XII a. viatičių gyvenamose teritorijose susikūrė [[Maskva|Maskvos]], [[Kolteskas|Koltesko]], [[Dedoslavas|Dedoslavo]], [[Nerinskas|Nerinsko]] miestai. XII a. žemes pasidalino [[Vladimiro kunigaikštystė|Suzdalės-Vladimiro]], [[Černigovo kunigaikštystė|Černigovo]] ir [[Riazanės kunigaikštystė|Riazanės]] kunigaikščiai.<ref>{{LTE|12|199||Viatičiai}}</ref>.

Viatičiai buvo [[pagonybė|pagonys]]. XII a. jie užmušė krikščionių misionierių [[Kuška Pečerskis|Kušką Pečerskį]]. Mirusius degindavo, o vėliau laidodavo nedideliuose [[kurganas|kurganuose]]. Dėl [[baltai|baltų]] įtakos per [[Moščino kultūra|Moščino kultūrą]] viatičiams persidavė [[antkaklė|antkaklių]] nešiojimo tradicija, nebūdinga kitiems to meto rytų slavams.<ref>Седов В. В., 1970  – Славяне Верхнего Поднепровья и Подвинья. М., 1970., с. 138, 140</ref>. Antropologiškai buvo artimi [[severianai|severianų]] genties žmonėms.