Vytautas Didysis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 5.20.176.244 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas) Žyma: Atmesti |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 11:
|tėvas = [[Kęstutis]]
|motina = [[Birutė]]
|sutuoktinė = [[Ona Vytautienė]]<br/>[[Julijona Alšėniškė]]
|vaikai = [[Sofija Vytautaitė|Sofija]]
|titulas0 = [[Vaizdas:Coat of arms of the Seimas of Lithuania.svg|35px|left]] [[Sąrašas:Lietuvos vadovai|Lietuvos didysis kunigaikštis]]
Eilutė 37:
Po didžiojo kunigaikščio [[Algirdas|Algirdo]] mirties Lietuvos valdovu tapo jo sūnus [[Jogaila]], kurį, laikydamasis susitarimo su Algirdu, parėmė Algirdo brolis Trakų kunigaikštis [[Kęstutis]], tačiau [[1381]] m. tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo karas. Viena iš karo priežasčių buvo Jogailos ir [[Vokiečių Ordinas|Vokiečių ordino]] 1380 m. pradėtos derybos ir sudaryta [[Dovydiškių sutartis]]. Kęstutis 1381 m. užėmė Vilnių, suėmė Jogailą ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas truko neilgai. [[1382]] m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu [[Kaributas|Kaributu]], Jogailos šalininkai užėmė [[Vilnius|Vilnių]]. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie Trakų, šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą.<ref>Ivinskis Z. (1991), p. 274–275.</ref> Po savaitės Kęstutis mirė įkalintas [[Krėvos pilis|Krėvos pilyje]].<ref>[https://www.britannica.com/biography/Vytautas-the-Great Vytautas the Great.] britannica.com</ref>
1382 m. Vytautas iš Krėvos pabėgo pas Mazovijos kunigaikštį [[Janušas I Senasis|Janušą]], o iš ten, jo padedamas, pasiekė [[Prūsija|Prūsiją]]. Vytautas siekė užsitikrinti Ordino pagalbą, kuris derėjosi ir su Jogaila. Jogaila ir Ordinas [[Dubysos sutartis|Dubysos sutartimi]] susitarė, kad Jogaila apsikrikštys, taps Ordino sąjungininku ir atiduos Ordinui [[Žemaitija|Žemaitiją]] iki [[Dubysa|Dubysos]]. Jau kitais metais jų santykiai pašlijo, Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. 1383 m. vasarą karas tarp Jogailos ir Ordino atsinaujino, Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą.<ref>Ivinskis Z. (1991), p. 276–277.</ref> Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su [[Skirgaila]] bei [[Jogaila]] dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos ([[Trakų kunigaikštystė]]s), Vytautas [[1383]] m. [[spalio 21]] d. [[Tepliava|Tepliavoje]] apsikrikštijo kaip '''''Vygandas''''' (''Wigand''). <ref>Lietuvos valdovai (2004), p. 79.</ref> Ordino paramą jis užsitikrino ir [[1384]] m. [[Karaliaučiaus sutartis|Karaliaučiaus sutartimi]], kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją iki Nevėžio už tai, kad Ordinas jį pripažintų Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė, sudegino kelias jam patikėtas Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą. Jis pasiekė susitarimą su Jogaila ir atgavęs dalį savo tėvonijos (be [[Trakai|Trakų]]) su centru [[Gardinas|Gardine]], o vėliau ir [[Luckas|Lucką]]. Vytautas taip pat priėmė [[Stačiatikybė|stačiatikišką]] krikštą.<ref>
=== 1385–1392 m. ===
Eilutė 50:
Iki [[1392]] m. faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas.<ref>Kiaupienė, Petrauskas (2009), p. 31–33.</ref> Lenkijos didikai buvo nepatenkinti tuo, kad naujasis karalius turi nuolat rūpintis Lietuvos reikalais. Buvo aišku, kad vidaus karas užtruks ir neatneš jokios naudos Lenkijai. 1392 m. Jogaila nusiuntė Mazovijos kunigaikštį Henriką pas Vytautą su pasiūlymu paskirti jį savo vietininku Lietuvoje vietoje Skirgailos. Vytautas sutiko ir vėl nutraukė santykius su Ordinu. Jis vėl sudegino kelias Ordino pilis ir grįžo į Vilnių. [[1392]] m. pagal [[Astravos sutartis|Astravos sutartį]] Vytautas atgavo visą Kęstučio tėvoniją, įskaitant Trakus, ir išsikovojo teisę valdyti visą [[LDK]] kaip Jogailos vietininkas. Po Vytauto mirties visos jo žemės ir valdžia turėjo grįžti Jogailai.
Tuo pačiu metu Vytautui teko gintis ir nuo Vokiečių ordino puolimų (1392–1394 m.). Siekdamas nutraukti Ordino antpuolius 1398 m. Vytautas sudarė su Ordinu [[Salyno sutartis|Salyno sutartį]]. Pagal šią sutartį Vytautas perleido Ordinui Žemaitiją bei padėjo ją užimti ir numalšinti žemaičių pasipriešinimą.<ref>
Vytautas tęsė Algirdo politiką valdyti kiek įmanoma daugiau rusėnų žemių. Didelė jų dalis jau buvo valdoma didžiojo kunigaikščio, tačiau likusi dalis priklausė nuo mongolų. 1395 m. [[timūras|Timūro]] nugalėtas ir pašalintas iš sosto [[Aukso Orda|Aukso Ordos]] chanas [[Tochtamyšas]] pabėgo pas Vytautą ir siekė jo palaikymo. Vytautas su Tochtamyšu susitarė, kad Vytautas padėsiąs Tochtamyšui atgauti valdžią Aukso Ordoje, o už tai Tochtamyšas jam perleisiąs dar daugiau rusėnų žemių. 1398 m. Vytauto kariuomenė užpuolė Krymą, į Lietuvą buvo parvesti totorių belaisviai.
Eilutė 68:
Karo žygiais [[1426]] m. ir [[1427]] m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją [[Pskovas|Pskove]] ir [[Naugardas|Naugarde]]. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su [[Tverė]]s ([[1427]]), [[Riazanė]]s ([[1430]]) ir [[Pronskas|Pronsko]] (1430) kunigaikščiais.
[[Racionžo taika]] 1404 m. Vytautas vėl pripažino Ordinui Žemaitiją, tačiau konfliktas dėl jos ruseno toliau. 1407 m. Ordino didžiuoju magistru tapus Ulrichui fon Jungingenui Jogaila ir Vytautas ėmė skleisti Žemaitijoje gandus, kad žemaičiams sukilus prieš Ordiną jiems bus suteikta pagalba<ref>
[[1413]] m. [[Horodlės unija|Horodlės sutartimi]] Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir pilnas savarankiškumas. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų unijos narių sutarimu. Šią uniją suskaldyti ypač stengėsi Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius [[Zigmantas Liuksemburgietis]]. Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių Ordinui, [[1421]] m. Vytautas priėmė iš [[husitai|husitų]] Čekijos (Bohemijos) karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas [[1423]] m. atšaukė savo sprendimą.
| |||