Nikolajus II: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dydis nepakito ,  prieš 4 mėnesius
== Biografija ==
=== Šeima ===
Jis buvo sosto įpėdinio (vėliau – imperatoriaus) Aleksandro III ir Marijos Fiodorovnos (Danijos princesės Dagmaros) sūnus. Priklausė Romanovų-Holšteinų-Gotorpų dinastijai, kuri buvo susigimiavusi su daugeliu Europos karališkųjų šeimų. SeneliaisSeneliai iš tėvo pusės buvo imperatorius Aleksandras II-asis ir Heseno Darmštato princesė Marija, seneliaisseneliai iš motinos pusės – Danijos karalius [[Kristijonas IX|Kristianas IX]] ir [[Luiza Hessen-Kassel|Heseno Kaselio princesė Luiza]]. Pagal motinos liniją Nikolajus buvo keleto Europos monarchų sūnėnas – Graikijos karaliaus [[Jurgis I (Graikija)|Jurgio I]], Danijos karaliaus [[Frederikas VIII|Frederiko VIII]]-ojo, Anglijos karalienės [[Aleksandra Danė|Aleksandros]], Hanoverio princesės Thyros.<ref>Steinberg, Mark D.; Khrustalëv, Vladimir M.; Tucker, Elizabeth (1997). The Fall of the Romanovs: Political Dreams and Personal Struggles in a Time of Revolution (en inglés). Yale University Press. P. 396–397. ISBN 9780300070675.</ref>
 
=== Vaikystė, jaunystė ir auklėjimas ===
Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas gimė 1868 m. gegužės 6 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimęs gavo Rusijos didžiojo kunigaikščio titulą. Nikolajaus gimimo dieną Stačiatikių bažnyčia mini šv. [[Jobas|Jobą]]. Tai visą gyvenimą Nikolajus II laikė blogu ženklu<ref>Robert D Warth: Nicholas II. The Life and Reign of Russia’s Last Monarch. London: Praeger Publishers, 1997. P.4. ISBN 978-0-275-95832-9.</ref>, dažnai kartojo, kad gimė Jobo kančios dieną.<ref>Elisabeth Heresch: Mikołaj II. „Tchórzostwo, kłamstwo i zdrada”. Życie i upadek ostatniego cara Rosji. Gdynia: Uraeus, 1995. P.14. ISBN 978-83-85732-07-5.</ref> Jis buvo vyriausias iš imperatoriškosios šeimos vaikų, tarp kurių dar buvo Aleksandras (1869–1870), Georgijus (1871–1899), Ksenija (1875–1960), [[Michailas Aleksandrovičius (1878)|Michailas]] (1878–1918) ir Olga (1882–1960).
 
Aleksandro III-ojo vaikai jo paties asmeniniu prašymu buvo auginami kuo paprasčiau, jis teigė, kad norėjęs turėti „paprastus Rusijos vaikus, o ne šiltnamio augalus“.<ref name="heresch15">Elisabeth Heresch: Mikołaj II. „Tchórzostwo, kłamstwo i zdrada”. Życie i upadek ostatniego cara Rosji. Gdynia: Uraeus, 1995. P.15. ISBN 978-83-85732-07-5.</ref> Nikolaujus ir jo broliai bei seserys miegojo kietose lovose, prausėsi šaltu vandeniu ir kiekviena jų diena buvo kruopščiai planuojama.<ref name=heresch15/> Aleksandro III-ojo vaikai augo praktiškai visiškoje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio. Aleksandras III tiesiogiai mažai rūpinosi vaikų auklėjimu, carienė Marija skyrė jiems daug daugiau laiko. Ypač Nikolajus, ligotas pirmaisiais savo gyvenimo metais, susilaukė ypatingos savo auklės ir motinos globos. Iki trylikos metų gyveno Aničkovo rūmuose, vėliau [[Gatčina|Gatčinos]] rūmuose.
 
Ankstyvojoje vaikystėje Nikolajaus ir jo brolių auklėtoju buvo Rusijoje gyvenęs anglas Charles Heath (1826–1900 m.). Jo kaip sosto paveldėtojo oficialiu auklėtoju buvo paskirtas generolas G.G.Danilovičius. Nikolajus buvo mokomas namuose pagal gimnazijos kursą; 1885–1890 m. – pagal specialiai paruoštą programą, kuri apjungė universiteto teisės fakulteto valstybės ir ekonomikos skyrių kursą su Generalinio štabo akademijos kursu. Užsiėmimai vyko 13 metų: pirmaisiais aštuoneriais metais mokėsi pagal išplėstą gimnazijos kursą, kur ypatingas dėmesys buvo skiriamas politinės istorijos, rusų literatūros, [[anglų kalba|anglų]], [[vokiečių kalba|vokiečių]] ir [[prancūzų kalba|prancūzų kalbų]] mokymui (anglų kalba Nikolajus Aleksandrovičius kalbėjo kaip gimtąja<ref>[https://books.google.com/books?redir_esc=y&id=-1JJCAAAQBAJ&q=английского+языка#v=snippet&q=английского%20языка&f=false Воспоминания великого князя Александра Михайловича Романова] / Предисловие Н. Старикова – М.: Питер, 2014. – С. 162. – 320 с. – ISBN 5-496-01400-X.</ref><ref>Зимин, 2011, [http://statehistory.ru/books/Vzroslyy-mir-imperatorskikh-rezidentsiy--Vtoraya-chetvert-XIX---nachalo-XX-v/50 Филологическая подготовка российских монархов].</ref>); po to penkeri metai buvo skirti kariniam, teisės ir ekonomikos mokslams, kurie reikalingi valstybės veikėjui. Paskaitas skaitė pasaulinio lygio mokslininkai: N.N. Obručevas (karinė statistika), [[Cezaris Antonovičius Kiuji|C.A. Kiuji]] (fortifikacija), M.I. Dragomirovas (karinis armijos parengimas), N.H.Bungė (ekonomika ir finansai), K.P. Pobedonoscevas (teisė) ir kiti.<ref name=bigenc>И. В. Лукоянов [https://bigenc.ru/domestic_history/text/2269168 НИКОЛА́Й II], Большая российская энциклопедия, bigenc.ru. Tikrinta 2020-10-09.</ref> Jie tik skaitė paskaitas, tikrinti kaip įsisavintas kursas neturėjo teisės.<ref>Радциг Е. С. [[http://vivovoco.astronet.ru/VV/PAPERS/HISTORY/NIKITZAR.HTM Николай II в воспоминаниях приближённых]] // Новая и новейшая история. – 1999. – № 2.</ref> Protopresbiteris Joanas Janyševas vcaraitį mokė kanoninės teisės kartu su bažnyčios istorija, [[teologija]] ir [[religijos istorija]].<ref>Платонов О. Николай Второй в секретной переписке. – М.: Алгоритм, 2005. – С. 11.</ref>
Anoniminis naudotojas