|
== Kilmė ==
Tikslių žinių apie lotynų genčių kilmę nėra išlikę. Remiantis kalbine klasifikacija, lotynai priklausė [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropietiškai]] [[italikai|italikų]] kalbų grupei. Giminiškiausiomis kalbomis lotynams tuo metu kalbėjo šiaurės rytų [[Italija|Italijoje]] gyvenę [[Adrijos venetai|venetai]] ir galbūt vietiniai rytų [[Sicilija|Sicilijos]] gyventojai [[sikūlaisikulai]]. Dėl šių kalbų panašumų, visos trys kalbos yra priskirtinos vakarų italikų kalbiniam pogrupiui.<ref>Cornell, T. J. (1995), 'The Beginnings of Rome. Italy and Rome from the Bronze Age to the Ounic Wars (c. 1000–264 BC), Oxon: Routledge, 41-44.</ref>
Tikėtina, kad lotynai turėjo priklausyti indoeuropietiškos kilmės bendruomenėms, kurios persikraustė iš kitų kraštų ir įsikūrė [[Apeninų pusiasalis|Apeninų pusiasalyje]]. Remiantis archeologiniais duomenimis, jau apie 1000 m. pr. m. e. senovės Lacijuje susiformavo vientisa lotyniška Lacijaus kultūra.<ref>Cornell, T. J. (2003), 'Latini' , ''The Oxford Classical Dictionary'', Oxford: Oxford Press, 820–821.</ref>
Savo ruožtu patys lotynai save kildino iš legendinio valdovo [[Lotynas|Lotyno]]. Po mirties Lotynas buvo sudievintas ir garbintas savo genčių kaip [[JupiterisLacijaus LotyniškaisJupiteris]] (lot. ''Iupiter Latiaris'') šventovėse [[AlbanoAlbos kalvynas|AlbanoAlbos kalvose]].
== Istorija ==
=== Ankstyvoji istorija ===
[[Vaizdas:castel Gandolfo.jpg|thumb|right|300px|[[AlbanoAlbos ežeras]] AlbanoAlbos kalvose.]]
Lotynų apgyvendintas kraštas driekėsi nuo [[Tibras|Tibro]] ir [[AnijusAnienas|AnijausAnieno]] upių santakos šiaurės rytuose iki [[Tirėnų jūra|Tirėnų jūros]] vakaruose ir [[LepiniLepinų kalnai|LepiniLepinų kalnų]] pietuose. Remiantis mitologiniais pasakojimais ir archeologiniais radiniais, manoma, kad lotynų žemių centro šerdimi buvo ugnikalninėsvulkaninės kilmės AlbanoAlbos kalvynas.
Nors rašytiniaisrašytiniai duomenisduomenys apie lotynų urbanistinius centrus yra užfiksuoti daug vėlesniuose [[Senovės Roma|romėnų]] darbuose, tikėtina, kad sąlyginiaisantykinai mažoje lotynų teritorijoje gyveno bemaž šešiasdešimt skirtingų bendruomenių.<ref>Cook, S. A., Adcock, F. E., Charlesworth, M. P. (1954), ''The Cambridge Ancient History. The Hellenistic Monarchies and the Rise of Rome'', Volume 7, Cambridge: Cambridge Press, 346.</ref> Kraštas buvo politiškai necentralizuotasdecentralizuotas. Ryškiausia jungtinės etninės savimonės išraiška buvo bendrų šventovių garbinimas ir kasmetiniai susibūrimai sakralinių švenčių proga. Pagrindinė šventovė buvo skirta JupiteriuiLacijaus LotyniškjamJupiteriui AlbanoAlbos kalvoje. Žinomi ir kiti svarbūs lotynų apeiginiai centrai [[Lavinijus|LavinijumeLavinijuje]], [[Tuskulas|Tuskule]] ir [[Aričija|AričijojeAricijoje]].<ref>Lomas, K. (2018), ''The Rise of Rome. From the Iron Age to the Punic Wars, 1000 BC – 264 BC, London: Profile Books, 118–121.</ref>
Pasak legendų, iki Romos lotynų politiniu centru tapo Alba Longa.
|
