Lietuvių literatūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 pridėti baitai ,  prieš 7 mėnesius
S
(Rescuing 3 sources and tagging 1 as dead.) #IABot (v2.0.8)
 
Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje poezijoje išryškėjo vėlyvojo [[neoromantizmas|neoromantizmo]] banga. Pirmąja šio svarbaus literatūrinio sąjūdžio kregžde galima laikyti debiutinį [[Salomėja Nėris|Salomėjos Nėries]] rinkinį „Anksti rytą“ (1927), kuris kritikus nustebino lakoniškumu ir skambumu. Neoromantizmas pristatytas naujuose leidiniuose „Pjūvis“ (1929–1931, red. [[Petras Juodelis]]), „Granitas“ (1930, red. [[Juozas Keliuotis]]), „Linija“ (1932, red. [[Stasys Anglickis]]), „[[Naujoji Romuva]]“ (red. Juozas Keliuotis). Tautinės vertybės buvo siejamos su europietišku modernizmu, avangardo pasiekimais, katalikiška pasaulėžiūra. „Naujoji Romuva“ priraukė jaunus neoromantikus, žymiausius intelektualus. Čia publikuota grožinė literatūra, vertimai, straipsniai, moderniosios dailės reprodukcijos, interviu, diskusijos prie apskritojo stalo. Žurnalas pasiekė ir išlaikė kultūriniam leidiniui neįtikėtinai didelį penkių tūkstančių egzempliorių tiražą.
[[Vaizdas:Altorių šešėly.jpg|miniatiūra|180px|left|[[Altorių„Altorių šešėly]]šešėly“ – modernistinis romanas, sukurtas pagal vakarietiškas literatūrines tradicijas]]
 
Neoromantizmo poetika ryškiausiai atsiskleidė [[Jonas Aistis|Jono Aisčio]] poezijos rinkiniuose „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ ([[Lietuvos valstybinė literatūros premija|valstybinė premija]], 1937); Salomėjos Nėries rinkiniuose „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (valstybinė premija, 1938); Bernardo Brazdžionio rinkiniuose „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (valstybinė premija, 1939); [[Antanas Miškinis|Antano Miškinio]] rinkiniuose „Balta paukštė“ (1928), „Varnos prie plento“ (1935), poemų knygoje „Keturi miestai“ (1938). Nėris ir Aistis perėmė Binkio ištobulintą impresionistinę detalę, tautosakos stilizaciją derino su individualiu išgyvenimu, psichologiškai įtaigiai perteikė meilės jausmą, kūrė emocinės išpažinties, išskaidrintos leksikos, grakščių sintaksinių atkarpų, judraus vidinio muzikalumo kupiną eilėraštį. Miškinis tradicinę ir kartu modernią savo poeziją praturtino netikėtais miesto ir kaimo kontrastais, lyriškumo bei ironijos jungtimi, romantiškos jausenos ir kasdienės buities sandūromis. Jis žadino psichologinę įtampą perkeldamas herojinių [[baladė|baladžių]] situacijas į tarpukario epochą, siekė išreikšti konkretaus laikotarpio žmogaus pasaulėjautą, meilės [[lyrika|lyrizmą]], rūpestį Lietuva. Šiai kūrybai būdinga liaudies dainai artima ekspresija ir [[rimas|rimavimo]] eksperimentai. Prie neoromantizmo bangos nepritapo poetas [[Henrikas Radauskas]], [[1935]] m. išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Fontanas“. Radausko modernizmas, kaip ir Savickio prozoje, nebuvo susijęs su tautiškumu. Radauskas įgyvendino avangardistų šūkį eilėraštį „daryti“ remiantis eilėdaros taisyklėmis ir fonetinių sąskambių dėsniais, o ne kurti įkvėpimo valandą. Poetinis pasaulis čia yra pabrėžtinai dirbtinis: autorius ilgai derina proporcijas, šlifuoja [[eilėdara|eilėdarą]], iš skirtingų sąvokų montuoja [[metafora]]s, ieško originalių palyginimų, netikėtų [[epitetas|epitetų]]. Nors veiksmo vieta eilėraštyje neretai yra gamta, bet ji primena teatro sceną, o veikėjai – [[marionetė|marionetes]], su kuriomis autorius emociškai nesitapatina, tik žaidžia, kurdamas kartais graudžias, kartais ironiškas istorijas. Radauskas savaip pralenkė laiką. Kritikai nelabai perprato jo kūrybos principų novatoriškumo. Tik gerokai vėliau Radauskas buvo pripažintas didžiu poetu.
2 571

pakeitimas