Vergovė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Daugiausia yra žinoma apie senovės [[Atėnai|Atėnų]] vergovinę santvarką. Atėnų vergų [[hierarchija|hierarchijoje]] aukščiausia padėtis priklausė keliems šimtams valstybiniams vergams ({{grc|demosioi}}), kurie atliko [[viešoji tvarka|viešosios tvarkos]] palaikymo ir kitas miestui būtinas priežiūros veiklas. Antrajam lygmeniui priklausė [[amatai|amatais]] ar kitais verslais užsiimantys vergai, kurie dažniausiai gyvendavo atskirai nuo savo savininkų, bet mokėdavo jiems savo uždarbio dalį ir atlikdavo savininko nustatytus darbus. Namų ūkių vergai – ''oiketai'' – gyveno su savo šeimininkais. Sunkesnėje padėtyje buvo žemės ūkyje dirbantys vergai. Pats sunkiausias ir pavojingiausias darbas buvo atliekamas į [[kalnakasyba|kalnakasybas]] pavergtų žmonių. Šaltiniai mini tūkstančius žmonių vergaujančių itin pavojingomis sąlygomis Atėnų poliui priklausančiose [[Lavrijas|Lavrijo]] [[sidabras|sidabro]] kasyklose.

 

 

Nors skolinė vergija išliko kituose poliuose, graikų savimonėje vergovė tapo vis labiau tapatinama su kitakalbių [[Barbarai|barbarų]] pavergimais. Išsamiausiame senovės graikų teoriniame vergijos pagrindime, [[Aristotelis]] „[[Politika (traktatas)|Politikoje]]“ pabrėžė kitataučių barbarų prigimtį, kuri, filosofo nuomone, buvo tinkama vergystei.<ref>Garnsey, P. (1996), ''Ideas of Slavery from Aristotle to Augustine'', Cambridge: Cambridge University Press, 107–127.</ref> Nors Aristotelio paaiškinimas yra nenuoseklus, jis aiškiai patvirtino senovės graikų tikėjimą savo išskirtinumu ir prigimtiniu tinkamumu būti vergvaldžiais.<ref>Garnsey 1996.</ref>