Vergovė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Eilutė 43:
Pastebima, kad tik dalis jų pasižymėjo aukštu vergijos kaip visuomeninio instituto išsivystymu. 1980 m. veikale ''Senovės vergija ir moderni ideologija'', amerikiečių antikinės istorijos tyrinėtojas [[Mozis Finlis|Mozis Finlis]] pasiūlė išskirti penkias išsivysčiusias vergovinės santvarkos visuomenes.<ref>Finley, M. I. (1980), ''Ancient Slavery and Modern Ideology'', New York: The Viking Press.</ref> Jomis, Finlio nuomone, buvo [[Senovės Graikijos istorija|senovės Graikijos poliai]] (išskyrus [[Sparta|Spartą]]), [[Senovės Roma|senovės Roma]], [[Karibų jūra|Karibų jūros]] kolonijinės šalys, [[Brazilija|Brazilija]] ir [[Jungtinės Amerikos Valstijos|Šiaurės Amerikos]] pietų valstijos.<ref>{{Cite web|last=Coates|first=Ta-Nehisi|date=2011-09-06|title=The Slave Society Defined|url=https://www.theatlantic.com/personal/archive/2011/09/the-slave-society-defined/244581/|access-date=2021-04-06|website=[[The Atlantic]]}}</ref> Anglosaksiškuose šalyse, ypač antikinės istorijos srityje, Finlio penkių išsivysčiusių vergovinių santvarkų kanonas tapo bene įtakingiausia teorija vergijos istorijos studijose. Šiuolaikiniuose darbuose, Finlio teorija yra laikoma nors ir įtakinga, bet tik viena iš daugelio lyginamųjų istorinės vergijos vertinimų.
 
Vergovinės santvarkos, kurios pasiektųsukurtų tvirtus teisinius ir socialinius pagrindus buvo retas visuomeninis reiškinys. Nors nėra bendro sutarimo, dažniausios aplinkybės leidžiančios visuomenei tapti pilnaverte vergovine santvarka reikalavo aukšto pavergtų žmonių skaičiaus, vergijos teisę užtikrinančių įstatymų ir institutų, svaraus vergų ekonominio indėlio ir paplitusios vergvaldinės kultūros.
 
== Vergovės istorija ==